a n i m i z m a s

Skaitytojai, kurie šią knygą ima į rankas šiandien, gerokai nustemba sužinoję, jog kai ji pirmą kartą pasirodė, niekas nelau­kė tokio didelio jos poveikio. Tiesą sakant, leidėjas per daug ne­sitikėjo, kad tokią knygą galėtų lydėti sėkmė. Gudriai sumanyta filosofinė kelionė, kurią patiria tarp keturių sienų gyvenanti gorila? Švelniai tariant, sumanymas buvo visiškai neįtikėtinas.
Tačiau man pačiam „Izmaelio" populiarumą ir pasisekimą rodė toli gražu ne parduotų šios knygos egzempliorių skaičius. Žinojau, kad visas knygos tiražas tikrai nedulkės knygynų lenty­nose, bet ne tai buvo svarbiausia. Ar „Izmaelis" iš tikro pasieks bent vieno žmogaus sielos gelmes? Nebuvau tikras, ar paprastam skaitytojui ši knyga padarys tokį poveikį, kokio aš norėjau, — ar ji jam bus kaip perkūnas iš giedro dangaus. Juk prieš aštuonerius metus vienas vietinis literatūros kritikas mane patikino: kad ir kaip aš pagaliau savo knygą pabaigčiau, ji bus visai ne žaibo blyks­nis, o tik nuobodus nesusipratimas.
Kai 1992-ųjų metų sausio mėnesį knyga buvo išspausdinta, abejonės mane kankino dar maždaug savaitę. Skaitytojams skirto­je pratarmėje aš daviau adresą, kuriuo man būtų galima parašyti, ir lygiai po savaitės mane aptarnaujantį nuošalų pašto poskyrį pasiekė pirmoji kregždė - Delores Elaine Pierce rašytas laiškas. Jis išsklaidė visas mano abejones: žaibo tvykstelėjimą pastebėjo bent viena skaitytoja. Kitos savaitės pabaigoje jau žinojau, kad ši moteris toli gražu nebuvo išimtis. Dar beveik tuzinas skaitytojų patikino mane, jog „Izmaelis" visiems laikams pakeitė jų požiūrį į pasaulį. Netrukus laiškai pasipylė vienas po kito — trys ar keturi kasdien, ir taip kiekvieną savaitę, kiekvieną mėnesį. Ir visuose juose man buvo perduodama žinia: „Izmaelis" visiems laikams pakeitė mano požiūrį į pasaulį."
Buvau apstulbęs ir pritrenktas — ne dėl savo sėkmės, bet to­dėl, kad mano ilgametės pastangos pagaliau davė vaisių. Staiga aš tapau laisvas ir ėmiau galvoti, ką iki gyvenimo pabaigos dar galėčiau nuveikti! Atvirai pasakius, kitais metais padariau labai nedaug. Atsakiau į šimtus pilte pasipylusių laiškų. Kūriau ateities
planus. Pirmą kartą neskubėdamas mąsčiau apie tolimesnę ateitį.
Tačiau pamažu šie laiškai leido man geriau suvokti svarbią tiesą apie naujų idėjų prigimtį ir apie tai, kaip jas priima skaitan­čioji visuomenės dalis. Štai ką aš turėjau sau pripažinti viską ap­mąstęs: sudėtingą ir subtilią vidinę struktūrą turinčių naujų idėjų supratimas negali būti lyginamas su elektros lempute, kurią įjungiame ir išjungiame paprastu jungikliu. Priešingai, tai tarsi šviesos šaltinis, valdomas reostatu. Supratau, kad žmonės gali nuo­širdžiai žavėtis (ir žavisi) nuo „Izmaelio" sklindančia „šviesa", o iš tikro jie tesuprato 40 ar 50 procentų šioje knygoje skleidžiamų idėjų. Nė vienas skaitytojas nesiskundė gavęs per mažai, nors man pačiam buvo akivaizdu, jog didžioji dalis mano siųstos informa­cijos jiems taip ir liko paslaptis.
Žinojau, kad tai negali būti skaitytojų kaltė, tad iš pradžių maniau, jog pati mano knyga turi trūkumų. Netgi pradėjau jaus­ti, jog nuvyliau skaitytojus, o „Izmaelis" visai nenusipelnė tokių didelių skaitančiosios visuomenės ir literatūros kritikų liaupsių. Tačiau aš vis nesilioviau galvojęs apie šią problemą, ir po kurio laiko mano nuotaika pasitaisė. AŠ pradėjau kurti naują teoriją (naują man, nebūtinai ir kitiems) apie naujų idėjų plitimą.
Parašęs dialogą, pavadintą „Lysis", Platonas nesustojo. IŠ tikrų­jų, jeigu parašęs šį dialogą Platonas būtų nutilęs, šiandien niekas jo neprisimintų, ir nebūtų filosofinės krypties, kurią dabar įprasta vadinti platonizmu. Vien „Lysio", kad ir koks tobulas šis dialo­gas būtų, nepakanka ir negali pakakti. Kad visiškai atskleistų savo idėjas, Platonas turėjo parašyti daugiau kaip tuziną kitų darbų. Vis dėlto visiškai aišku, kad kiekvienoje naujoje savo knygoje jis neišgalvodavo naujos filosofinės sistemos. Priešingai, dažnai Plato­nas tas pačias mintis kartodavo daugelį kartų ir šitaip savo dialo­gų skaitytojams leido pamažu suvokti tai, kas jiems skirta. Galbūt ls „Lysio' jie suvokė tik penktadalį visų jiems siunčiamų žinių, bet perskaitę dialogą „Charmides" jau įsisąmonino 30, o susipa­žinę su dialogu „Laches" - jau 40 procentų jiems skirtų idėjų. Po „Lysio" parašytų dialogų reikėjo toli gražu ne vien Platono skaitytojams, - pirmiausia jų reikėjo pačiam filosofui, kad jis ga­lėtų kuo geriau išreikšti tai, kas glūdėjo jo prote ir dvasioje.
Ir šiuo požiūriu Platonas nėra jokia išimtis. Aristotelis, Au­gustinas, Tomas Akvinietis, Dekartas, Spinoza, Niutonas, Leib­nicas, Nyčė, Kirkegoras, Darvinas, Froidas arba, sakykime, Sartras taip pat negalėjo visiškai išreikšti savo pasaulėžiūros vienoje vie­nintelėje knygoje. Kitais žodžiais tariant, vienos knygos beveik niekad nepakanka, — nepakanka nei tiems, kurie pasiūlo naują idėją, nei tiems, kurie nori ją priimti.
Štai šitaip aš ir sužinojau, ką ketinu veikti visą likusį gyve­nimą. To nebūtų atsitikę be „Izmaelio" ir be „Izmaelio" skaity­tojų, kurie privertė mane aiškiai suvokti, ką turiu rašyti ir kokios knygos jie iš manęs laukia.
Buvo daug ir tokių žmonių, kurie stebėjosi, kodėl parašęs „Izmaelį" aš nesustojau. Kai kurie iŠ jų netgi priekaištavo, kad „B istorijoje" „kalbama apie tą patį", — neabejoju, jog jie bus nepa­tenkinti ir „Mano Izmaelyje" radę „kalbant apie tą patį" (tarsi knygos „Rūšių atsiradimas" autorius1 kitoje savo studijoje „Žmo­gaus kilmė" irgi nebūtų sakęs „to paties", arba „Baimės ir drebėji­mo" autorius2 „to paties" nebūtų pakartojęs ir „Mirtinoje ligoje").
Skaitytojai, kurie praėjus keleriems metams vėl grįžo prie „Iz­maelio", pastebėjo vieną šios knygos bruožą, apskritai nelabai būdingą grožinei literatūrai: kiekvienas „Izmaelio" leidimas tru­putį skiriasi nuo ankstesnių: vienoje vietoje kai kas pakeista, ki­toje — kai kas pridėta. Sis leidimas irgi nėra išimtis. Aš vis dar nesiliauju rašyti šitos knygos ir turiu tam pagrindą. Taip elgiuosi todėl, kad „Izmaelis" nepaliaujamai veikia mane patį. Tai ne tik sumanymas, kurį aš stengiausi įgyvendinti keliolika metų ir pa­galiau baigiau 1991-aisiais. Si knyga ir šiandien dar nebaigta. Aš visada ją rašysiu, o ji savo ruožtu visada darys įtaką man. Štai kodėl „Izmaelis" man daugiau negu tik knyga. Tikiuosi, kad tos pačios nuomonės bus ir būsimieji „Izmaelio" skaitytojai.
Daniel'ius Quinn'as, 1997—ųjų kovas
1 Čarlzas Darvinas (čia ir toliau vertėjos pastabos).
2 Siorenas Kirkegoras.

Vos perskaitęs tą skelbimą, pašokau kaip įgeltas, nu­sikeikiau, nusispjoviau ir švystelėjau laikraštį ant grindų. Bet ir to man pasirodė esą per maža, todėl pakėlęs jį nuo žemės ryžtingai pasukau į virtuvę ir sugrūdau popiergalį į šiukšliadėžę. Kadangi, šiaip ar taip, jau buvau atsidūręs virtuvėje, pasigaminau sau pusry­čius, kad bent kiek aprimčiau. Kol valgiau, mano mintys sukosi visai apie ką kita. Iš tikrųjų. O užkandęs vėl išsitraukiau į šiukšlių dėžę sumurdytą laikraštį ir vėl susiradau asmeninių skelbimų skiltj, tarsi norėdamas dar kartą savo akimis pamatyti, ar tas prakeiktas skelbimas vis dar ten ir vis toks pat, kokį jį atsimenu. Jis buvo ten ir vis dar nepasikeitęs.
MOKYTOJAS ieško mokinio. Būtinas nuoširdus jo troškimas išgelbėti pasaulį. Kreiptis asmeniškai.
Nuoširdus troškimas išgelbėti pasaulį*.
Ak, kaip man tai patiko. Tai iš tikro buvo įdomu. Nuoširdus troškimas išgelbėti pasaulį -taip, tai buvo tiesiog nepakartojama. Žinoma, nuo šios akimirkos du šimtai silpnapročių, apsigimusių kvailių, mulkių, visokiausių neišmanėlių, išsižiojėlių, dilbų, įvairiausio plauko stuobrių ir go-želių netruks atvykti nurodytu adresu ir išsirikiuos j eilę, visi pa­siruošę patikėti bet kokiais paistalais apie pasaulį, kad tik jiems būtų maloningai leista sėdėti prie kojų kažkokiam guru, nekan­traujančiam perduoti žinią, esą viskas bus gerai, jei kiekvienas apsidairys aplinkui ir stipriai apkabins savo kaimyną.
Tikriausiai jums bus smalsu sužinoti, kodėl laikraštį perskai­tęs vyras taip pasipiktino? Kodėl jis toks kandus? Labai taiklus klausimas. Tiesą sakant, as ir pats savęs to klausiau.
Atsakymo reikia ieškoti praeityje, reikia grįžti j septintojo de­šimtmečio pradžią, kai mane kankino viena beprotiška mintis, ir labiausiai pasaulyje aš troškau... susirasti mokytoją. Taip buvo. Man rodėsi, jog aš noriu mokytojo, jog man jo būtinai reikia. Kad parodytų, ką privalau daryti norėdamas... gelbėti pasaulį.
Kvaila, ar ne? Vaikiška. Naivu. Nepatyrusio vaiko sapalionės. Arba paprasčiausiai visiškai idiotiška. Šiuo požiūriu viskas labai suprantama ir akivaizdu, bet šioje istorijoje yra dalykų, kuriuos reiktų paaiškinti.
Štai kaip viskas buvo.
Kai šeštajame ir septintajame dešimtmetyje vyko „gėlių vaikų" maištas, aš jau buvau tiek susitupėjęs, kad suprasčiau, kokios mintys kirbėjo tų „vaikų" galvose (jie ketino apversti pasaulį aukštyn kojom), bet ir pakankamai jaunas, jog tikėčiau maištininkų sėk­me. Taip buvo. Kasryt pramerkęs akis tikėjausi rasti prasidėjusią naują erą, pamatyti žydresnį dangų ir sodresnę žolės žalumą. Vyliausi išgirsiąs ore skambantį juoką ir išvysiąs gatvėse šokan­čius žmones - ne tik vaikus, bet kiekvieną čia gyvenantį žmogų! Nė kiek nesigailiu savo naivumo, - jums tereikia pasiklausyti to meto dainų ir suprasite, jog toks buvau toli gražu ne as vienas.
O kartą pabudęs rytą - jau buvau sulaukęs vidutinio am­žiaus - aš suvokiau, kad naujoji era niekad nė neketino prasidėti. Maištas nebuvo numalšintas, jis tiesiog sunyko, ištirpo madin­guose pareiškimuose. Argi as vienintelis šitaip buvau priverstas atsisakyti turėtų iliuzijų? Ar aš vienintelis jaučiausi suglumęs ir išmuštas iš vėžių? Tuomet taip atrodė. Visi kiti, regis, rado jėgų numoti į šią istoriją ranka ir ciniškai šyptelėti, tarsi sakydami: „Na, o ko gi tu iš tikro tikėjaisi? Niekada dar nebuvo pasiekta daugiau negu yra dabar ir niekada nebus kitaip. Niekas nesugeba išgelbėti pasaulio, nes niekas iš tikro jo nepasmerkia, ir visa tai buvo tik tušti kvailų vaikiščių paistalai. Susirask darbą, prasima­nyk šiek tiek pinigų, dirbk iki šešiasdešimties, o tada persikelk į Floridą ir sulauk savo dienų galo".
Aš negalėjau taip paprastai į viską numoti ranka ir šventai tikėjau, jog kažkur gyvena žmogus, turintis ikšiol neatskleistos išminties, kuris išsklaidys mano nusivylimą ir sumišimą. Tai ir turėjo būti mokytojas. Na žinoma, jo nebuvo.
Man nereikėjo nei guru, nei kung fu meistro, nei dvasinio vadovo. Aš nenorėjau tapti raganiumi, netroškau perprasti nei šaudymo iš lanko meno, nei medituoti, nei suderinti energetinius centrus, nei atrasti savo buvusias inkarnacijas. Tokios rūšies me­nas ir mokymai galėjo patenkinti tik visišką savanaudį, nes visi Jie skirti tobulinti mokinį, o ne pasaulį. Aš ieškojau visiškai ko Kito, bet to negalėjau rasti nei Geltonuosiuose puslapiuose, nei kur nors kitur.
Mes niekada taip ir neišsiaiškinome, kuo iš tikro pasireiškė Leo, Hermano Hesės knygos „Kelionė j Rytus" herojaus, bau­ginanti išmintis. Taip atsitiko todėl, kad net ir Hesė negalėjo papasakoti to, ko pats nežinojo. Jis buvo labai panašus j mane: kankinosi ir troško, jog pasaulyje atsirastų toks žmogus kaip Leo, kad jis turėtų kažkokių slaptų žinių ir sau pačiam nesuvokiamos išminties. O juk, tiesą sakant, jokių slaptų žinių nė būti negali; niekas nežino kažko, ko negalima rasti viešosios bibliotekos skai­tyklose. Bet tuomet aš to dar nesuvokiau.
Taigi ieškojau. Kad ir kaip kvailai šiandien tai skambėtų, aš ieškojau. Net jeigu būčiau ieškojęs Gralio, ir tai jau būtų atrodę protingiau. Bet apie tai nekalbėsiu, nes man labai nemalonu tai prisiminti. Aš ieškojau, kol įgavau proto. Pagaliau nustojau kvailio­ti visų akivaizdoje, bet tą pat akimirką manyje kažkas sunyko -kažkas, kuo aš visada žavesiuos ir prisiminsiu su nostalgija. O toje vietoje atsirado randas - surambėjęs ir skaudamas.
Ir štai dabar, kai jau seniausiai nustojau ieškojęs, kažkoks šar­latanas ryžosi paduoti skelbimą j laikraštį ir prisivilioti jauną sva­jotoją, koks prieš penkiolika metų buvau aš pats.
Bet tai vis dar nepaaiškina tokios šiurkščios mano reakcijos, ar ne?
Pabandykime kitaip. įsivaizduokite, kad jūs visą dešimtmetj karštai mylite žmogų, o jis beveik nė nežino kad jūs egzistuojat. Neriatės iš kailio, visaip stengiatės tam žmogui parodyti, koks jūs nepakartojamas ir vertingas, kokia nepaprasta yra jūsų meilė. O vieną dieną atsiverčiate laikraštį, žvilgsnis nuslysta į asmeninių skelbimų skiltį, ir pamatote savo numylėtojo žmogaus paduotą skelbimą, kad... jis ieško jo meilės verto partnerio, kuris atsakytų jam tuo pačiu.
Ak, žinau, kad tai nėra visiškai tas pats. Kodėl būčiau turėjęs tikėtis, kad visiškai nepažįstamas mokytojas, užuot pasiskelbęs ieškąs mokinio, tiesiog susiras mane? Priešingai — jei tas mokyto­jas, kaip nujaučiau, yra apsišaukėlis, kodėl turėčiau norėti, kad jis mane susirastų?
Na, tegul jau. Aš buvau iracionalus. Kartais taip atsitinka, nieko čia blogo.
2
Aišku, aš privalėjau ten nueiti, - jau vien tam, kad įsitikinčiau, jog prieš mane dar vienas sukčius ir šitaip patenkin­čiau savo savimeilę. Jūs gi suprantate. Tai būtų trukę tik kokias trisdešimt sekundžių: vienas žvilgsnis, dešimt žodžių, atsklindančių iš jo burnos. Tada aš būčiau buvęs jau visiškai tikras. Tada būčiau galėjęs grįžti namo ir visą tą įvykį pamiršti.
Kai ten nuėjau, nustebau patekęs į visiškai niekuo neišsiski­riantį pastatą, kuris knibždėte knibždėjo antrarūšių prekiautojų, advokatų, dantų gydytojų, kelionių agentų; čia dirbo net chiro­mantas ir vienas ar du privatūs sekliai. Aš tikėjausi, kad aplinka bus bent kiek sudvasinta, - galbūt rudais paneliais išmuštų sienų, aukštų lubų ir langų su langinėmis. Ėmiau ieškoti šimtas penkto kambario ir pagaliau susiradau jį koridoriaus gale, kur langas išėjo į alėją. Ant durų nebuvo jokio užrašo. Truputį stumtelėjęs pravė­riau jas ir įžengiau į didelį tuščią kambarį. Si nepaprasta erdvė atsirado sugriovus kambaryje buvusias vidines pertvaras - ant plikų medinių grindų dar aiškiai matėsi jų žymės.
Pirmasis mano įspūdis buvo būtent toks: tuštuma. Antra, aš kai ką užuodžiau; patalpa atsidavė cirku, - ne, tiksliau pasakius, ne cirku, o žvėrynu, tikru žvėrynu, nors nepasakyčiau, kad man tai buvo labai nemalonu. Apsižvalgiau. Kambarys nebuvo visiš­kai tuščias. Kairėje prie sienos stovėjo nedidelė knygų spinta, kurioje buvo sudėta trisdešimt ar keturiasdešimt tomų, daugiau­sia senosios istorijos ir antropologijos veikalų. Viduryje kėpsojo medžiaga aptrauktas ir į dešinę sieną atsuktas krėslas ir atrodė taiP, tarsi ką tik kažkas jame būtų sėdėjęs. Krėslas, be abejonės, buvo skirtas mokytojui; jo mokiniai turėjo paklusniai linkčioti atsiklaupę ant demblių, kurie buvo pusračiu sutiesti prie moky­tojo kojų.
Bet kurgi mokiniai, kurių įsivaizdavau čia suplūdus šimtus? Galbūt vos atvykę jie iš čia išvedami kaip kokie Hamelino vaikai? Paneigdamas mano fantazavimą, ant grindų matėsi sluoksnelis gražiai nugulusių dulkių.
Kambarys atrodė keistas, ir aš dar kartą apsižvalgiau, norėda­mas suprasti kodėl. Priešais duris esančioje sienoje buvo įtaisyti du siauri ir aukšti suveriami langai, pro kuriuos vidun iš alėjos patekdavo šiek tiek šviesos. Kairėje sienoje, už kurios buvo įsikū­rusi kontora, nebuvo nei durų, nei langų, o dešinėje, tiesa, pama­čiau labai didelį veidrodiniu stiklu įstiklintą langą, bet neatrodė, kad jis išeitų į lauką,- pro jį nesklido nė menkiausias šviesos spin­dulėlis. Tai aiškiai buvo langas į gretimą kambarį, dar tamsesnį negu tasai, kuriame dabar atsidūriau aš. Kažin, koks garbinimo objektas tenai laikomas, kad jo nepasiektų ilgos smalsuolių ran­kos? Gal koks balzamuotas sniego žmogus ar kitas milžinas, su­lipdytas iš katės kailio ir popieriaus skiautelių? O gal ufonauto kūnas, kurį nacionalinės gvardijos kareivis patiesė dar nespėjusį perduoti kilnios kitų planetų gyventojų žinutės: „Mes broliai. Būk malonus"?
Kadangi gretimame kambaryje tvyrojo tamsa, didžiojo lango stiklas irgi buvo juodas, nepermatomas, atspindintis priešais jį esančius daiktus. Priėjau arčiau, bet nė nesistengiau įžiūrėti, kas yra anapus. Aš buvau stebimas objektas. Dar kelias akimirkas spoksojau į savo paties atsispindinčias akis, paskui trumpam nusi­sukau, o kai vėl pažvelgiau į langą, sutikau ten antrą porą į mane besispitrinančių akių.
AŠ krūptelėjau ir žengtelėjau atgal, o suvokęs, ką iš tikro matau, truputį išsigandau ir pasitraukiau dar kelis žingsnius.
Padaras anapus stiklo buvo ne kas kitas, o suaugusi gorila.
Žodis „suaugusi", žinoma, čia nieko nesako. Ji buvo siaubin­gai didelė, tikras akmens luitas, aksomu aptraukta uola. Galingas jos kūnas jau savaime vertė nerimauti, jai net nereikėjo elgtis
kažkaip ypatingai. Priešingai, gyvūnas atrodė ramus ir pusiau tupė­damas, pusiau sėdėdamas švelniai kandžiojo nestorą šaką, kurią laikė kairėje letenoje lyg kokią lazdelę.
Nė nežinojau, ką pasakyti. Patys galite suprasti, koks buvau bejėgis: man atrodė, kad privalau kažką pasakyti - atsiprašyti, pasiaiškinti, kodėl čia esu, pateisinti savo įsiveržimą, prašyti gy­vūno atleidimo. Jaučiau, kad štai taip spitrintis gorilai į akis yra įžeidimas, bet stovėjau lyg stabo ištiktas ir nieko negalėjau pada­ryti. Nebūčiau radęs jėgų pažvelgti į nieką kitą pasaulyje, todėl neatitraukiau akių nuo šito veido; jis atrodė bjauresnis nei kurio nors kito gyvūnų karalystės gyventojo, nes buvo panašus į žmo­giškąjį, ir vis dėlto tam tikra prasme kilnesnis ir gražesnis už visus senovės Graikijos idealus.
Tiesą sakant, tarp mūsų nebuvo jokio barjero. Vos gyvūnui prisilietus, lango stiklas būtų sutrupėjęs. Bet atrodė, jog gorila nė neketina prie jo liestis. Ji atsisėdusi spoksojo į mane, kramtė savo šakos galą ir laukė. Ne, ji nelaukė; ji buvo būtent tenai, ji ten buvo prieš man ateinant ir pasiliks ten, kai aš išeisiu. Man susida­rė įspūdis, kad jai aš rūpėjau ne daugiau, negu ant kalvelės besiil­sinčiam piemeniui rūpi dangumi plaukiantis debesėlis.
Kai mano baimė nuslūgo, vėl aiškiai suvokiau, kokioje situa­cijoje atsidūriau. Tariau sau, kad mokytojo čia tiesiog nėra, vadi­nasi, man čia nėra ko ieškoti ir galiu eiti namo. Tačiau, kita vertus, nenorėjau grįžti it musę kandęs. Apsidairiau aplink, ke­tindamas palikti raštelį, jei tik rasčiau popieriaus ir kokį rašiklį, bet čia nieko panašaus nebuvo. Šitaip naršydamas akimis po kam­barį ir vildamasis užmegzti raštišką pokalbį, netikėtai atkreipiau dėmesį į tai, ką anksčiau buvau pražiūrėjęs; anapus stiklo, gorilai uz nugaros kabojo skelbimas ar plakatas su tokiu užrašu:
AR ŽMOGUI PASITRAUKUS
ATSIRAS
VILTIS
GORILAI?

Šitas plakatas, o tiksliau, Šis užrašas mane ir sustabdė. Žo-džiai - tai mano profesija. Aš pasičiupau juos ir dabar reikalavau, kad iš jų kas nors paaiškėtų, ir ta dviprasmybė vieną kartą baigtų¬si. Ar čia norėta pasakyti, jog viltis goriloms atsiras tik tada, kai išnyks žmonija, ar priešingai, jeigu ji išgyvens? Užrašą būtų gali¬ma suprasti dvejaip.
Žinoma, tai buvo koanas, tokia mįslė, - ji ir turėjo likti nejminta. Pajutau pasišlykštėjimą ne tik dėl tokios mįslės, bet ir dėl dar vienos priežasties: atrodė, jog šis didingas gyvūnas už stik¬lo buvo laikomas nelaisvėje tik todėl, jog kažkas sumanė savo koaną iliustruoti gyvu pavyzdžiu.
„Negalima visko šitaip palikti, privalai kažką daryti, - pykte¬lėjęs tariau pats sau ir dar pridūriau: - Būtų geriausia, jeigu dabar atsisėstum ir patylėtum".
Netikėtai išgirdau savo pasakytų žodžių aidą, ir jis buvo tarsi fragmentas muzikos, kurią as vos įstengiau atpažinti. Pažvelgęs į krėslą nusistebėjau: „Ar iš tikro dabar būtų geriausia atsisėsti ir pa¬tylėti?" Jei taip, tai kodėl? Atsakymas prašyte prašėsi: „Todėl, jog tylėdamas galėsi geriau girdėti". Taip, pagalvojau, šito nepaneigsi. Be jokios ypatingos priežasties aš vėl pakėliau akis į greti¬mame kambaryje buvusį mano laukinį kolegą. Kaip žinia, akys kalba. Vos pažvelgę vienas į kitą du nepažįstamieji be vargo gali išsiaiškinti, ar tarp jų yra koks nors abipusis interesas ir trauka. Gorilos akys kalbėjo, ir aš tą kalbą supratau. Man ėmė drebėti keliai, ir aš vos spėjau klestelti į krėslą, kad neparvirsčiau.
„Bet kaipgi čia dabar?"- tariau sau vis dar nedrįsdamas pra-bilti garsiai.
- O koks skirtumas? - ryliai atsiliepė gyvūnas. - Taip jau yra, ir nieko daugiau nereikia suprasti.
- Bet tu... - sumurmėjau, - tu esi...
Aš radau, radau tinkamą žodį, ir jis negalėjo būti pakeistas jokiu kitu, tik dar neturėjau jėgų jo ištarti.
Po minutėlės gyvūnas linktelėjo tarsi supratęs, kaip man sunku:

- Aš esu mokytojas.
Kurį laiką žvelgėme vienas kitam į akis, ir jaučiau, kad mano galva yra tuščia kaip apleistas klojimas. Ir tada jis paklausė:
- Ar tau reikia laiko susikaupti?
- Taip! - surikau tik dabar garsiai prabildamas.
Jis pasuko savo didžiulę galvą ir smalsiai mane nužvelgė:
- Ar tau bus geriau, jei pasiklausysi mano istorijos?
- Taip, iš tiesų bus geriau, - atsakiau. - Bet pirmiausia pasa¬kyk man savo vardą, žinoma, jei nori.
Kelias akimirkas jis spoksojo į mane nieko neatsakydamas, o jo veidas - tada man taip pasirodė - buvo visiškai be jokios išraiš-kos. Po kiek laiko jis prabilo taip, tarsi aš apskritai nieko nebū-čiau sakęs.
- Gimiau kažkur netoli ekvatoriaus, Vakarų Afrikos miškuo¬
se. Niekada nė nesistengiau sužinoti tikslesnės savo gimimo vietos,
o ir dabar nematau jokios prasmės. Ar esi kada girdėjęs apie gy¬
vūnų gaudymą zoologijos sodams ir cirkams?
Apimtas siaubo, pakėliau akis ir atsakiau:
- Aš apskritai nieko nežinau apie gyvūnų gaudymą.
- Tais laikais, bent jau trečiajame dešimtmetyje, gorilas papras¬tai gaudydavo taip: radę bandą gyvūnų, gaudytojai nušaudavo visas pateles ir susirinkdavo visus ten esančius jauniklius.
- Koks siaubas, — daug negalvojęs mestelėjau aš.
Padaras tik gūžtelėjo pečiais:
- Būtent šito įvykio as neprisimenu, bet užtat atmintyje ne¬
blogai išliko tai, kas atsitiko kiek vėliau. Šiaip ar taip, Džonsonai
pardavė mane nedidelio Šiaurės Rytuose esančio miesto zoologi¬
jos sodui. Nežinau, kurio būtent miesto, įsiminti tokius dalykus
man tada dar buvo sunku. Ten aŠ kelis metus gyvenau ir augau.
Cia gorila nutilo ir kurį laiką išsiblaškiusi kramsnojo šaką tarsi stengdamasi prisiminti, kas atsitiko paskui.

3
— Tokiose vietose, - pagaliau vėl prabilo ji, - kur gyvūnai paprasčiausiai laikomi aptvaruose, jie beveik visada linkę daugiau mąstyti už tuos, kurie liko laisvėje. Mat net ir bukiausias iš jų negali atsikratyti jausmo, kad jis gyvena kažkaip ne taip, kaip jam derėtų. Sakydamas, kad tokie gyvūnai mąslesni, neno¬riu {teigti minties, esą jie turi sugebėjimą racionaliai samprotauti. Nepaisant to, nervingai po savo narvą žingsniuojančio tigro galva užimta tuo, ką žmogus tikriausiai pavadintų mintimis. O tigro mintis yra visada tas pats klausimas: „Kodėl?"„Kodėl, kodėl, ko¬dėl, kodėl, kodėl, kodėl?" - kiekvieną valandą, kiekvieną dieną, metai iš metų klausia savęs tigras mindamas niekad nesibaigiantį taką palei savo narvo virbus. Jis nesugeba nei analizuoti klausi¬mo, nei jo patikslinti. Jei kaip nors galėtum paklausti to padaro: „Kas kodėl?", jis tau nieko nesugebėtų atsakyti. Tačiau šis klausi¬mas degina tigro smegenis kaip neužgesinama liepsna, sukelianti gyvybę sekinančias kančias, kurios sumažėja tik jam puolus j visišką apatiją, kurią prižiūrėtojai vadina kategorišku nenoru gyventi. Žinoma, toks klausimas nekyla jokiam normaliomis sąlygomis gyvenančiam tigrui.
Kažkada labai seniai aš irgi buvau pradėjęs klausinėti savęs: „Kodėl"? Kadangi mano nervų sistema buvo tobulesnė už tigro, sugebėjau bent Šiek tiek analizuoti ir paaiškinti savo klausimą. Aš prisiminiau ir kitokj gyvenimą, įdomų ir malonų, - ypač tiems, kurie jį gyveno. O mano gyvenimas atrodė mirtinai nuobodus ir niekad nebuvo malonus. Klausdamas „Kodėl?" kaip tik ir sten-giausi susigaudyti, kodėl gyvenimas turi būti šitaip padalintas, kodėl viena jo pusė yra įdomi ir maloni, o kita - nuobodi ir atstumianti. Nesuvokiau esąs belaisvis; man net į galvą neatėjo, kad kažkas prievarta išplėšė mane iš malonaus ir įdomaus gyve-nimo. Atrodė, kad į mano klausimą apskritai negalima atsakyti, todėl pradėjau galvoti apie tai, kuo viena nuo kitos skiriasi Šios dvi gyvenimo pusės. Pats didžiausias skirtumas buvo tas, jog

Afrikoje aš buvau šeimos narys, - tokios šeimos jūsų kultūros žmonės neturi jau daug tūkstantmečių. Jei gorilos galėtų supran-tamai išreikšti savo mintis, jos pasakytų, kad jų šeima yra tarsi plaštaka, o jos pačios - plaštakai priklausantys pirštai. Gorilos puikiai supranta esančios šeima ir beveik visiškai nesuvokia savęs kaip atskirų individų. Tenai, zoologijos sode, buvo ir kitų gorilų, bet nebuvo šeimos. Penki vienas nuo kito atskirti pirštai - dar ne plaštaka.
Dar mąsčiau apie savo maitinimąsi. Žmonių vaikai svajoja apie šalį, kurioje kalnai būtų padaryti iš jų mėgstamų ledų, me-džiai - iš imbierinių meduolių, o akmenys - iš saldainių. Gorilai tokia, kaip tik tokia, šalis ir yra Afrika. Kur ji bepažvelgtų, visur galima rasti nuostabiausių užkandžių. Gorila niekad nesako sau: „Ak, geriau pasiieškosiu kokio maisto". Maisto yra kiekviename žingsnyje, ir apie maitinimąsi gorila negalvoja daugiau nei apie orą, kuriuo ji kvėpuoja. Tiesą pasakius, maitinimosi ji visiškai neišskiria kaip ypatingos savo veiklos rūšies. Gorilai tai veikiau skoninga muzika, kuri pripildo visą pasaulį ir lydi ją per visą dieną. Maistas man tapo maistu tik zoologijos sode, nes tik čia dukart per dieną aš ėmiau gauti krūvą beskonio pašaro, kurio mums {grūsdavo pro narvų virbus.
Štai taip, beveik nepastebimai, stengiantis išsiaiškinti gana paprastus dalykus ir prasidėjo mano vidinis gyvenimas.
Nors aš, žinoma, apie tai nieko nežinojau, didžioji ekonomi-kos depresija apėmė vis daugiau ir daugiau Amerikos gyvenimo sričių. Visi zoologijos sodai buvo priversti taupyti: buvo suma-žintas laikomų gyvūnų skaičius ir apribotos kitos išlaidos, kad tik jie kaip nors išsilaikytų. Manau, jog labai daug zoologijos sodų gyventojų buvo tiesiog amžinai užmigdyti, nes profesionalūs pre-kiautojai savo parduotuvėse nesurado vietos tiems gyvūnams, kū¬ne nebuvo nei spalvingi, nei įdomūs, be to, reikalavo ypatingos priežiūros. Bet didžiosios katės ir primatai, aišku, buvo išimtis.
Trumpai tariant, buvau parduotas keliaujančio žvėryno savi-ninkui ir apgyvendintas viename iš tuščių vagonėlių. Aš buvau

jaunas įspūdingos išvaizdos gyvūnas, ir pirkėjas, be abejonės, laikė mane labai protinga ilgalaike investicija.
Tikriausiai tau atrodo, jog gyventi viename narve beveik tas pats, kaip gyventi kitame, bet šį kartą taip nebuvo. Pavyzdžiui, kad ir kontaktai su žmonėmis. Zoologijos sode gyvenusios gorilos su¬prato, kad jų pasižiūrėti ateina žmonės. Jie mums atrodė kaip ap¬žiūrėti vertos keistenybės, panašiai kaip žmonėms įdomu stebėti aplink namą skraidančius paukščius arba medžiuose šokinėjančias voveres. Neabejojome, jog tie keisti padarai žiūri į mus, tačiau mums niekad ir į galvą nešovė, jog kaip tik šito jie čia ir ateina. Tik pakliuvęs į žvėryną ant ratų, šį reiškinį aš galiausiai perpratau.
Šia prasme tikrieji mokslai prasidėjo tada, kai pirmą kartą pasijutau esąs parodos eksponatu. Prie mano vagonėlio prisiarti¬no grupelė lankytojų ir po kelių minučių kai kurie iš jų pradėjo su manimi kalbėti. Apstulbau. Zoologijos sode lankytojai kalbė¬josi vienas su kitu, bet niekada su manimi. „Šitie žmonės tikriau¬siai apsiriko, - tariau sau. - Ko gero, jie palaikė mane vienu iš saviškių". Ėmiau dar labiau stebėtis ir dar labiau suglumau, kai pasirodė, jog taip elgiasi kiekviena prie manęs priėjusi žmonių grupelė. Aš tiesiog nežinojau, ką man dabar daryti.
Tą naktį kažkaip savaime aš pirmą kartą sąmoningai paban-džiau surikiuoti savo mintis ir išspręsti problemą. Stebėjausi, ar gali būti, kad pakeitęs narvą pasikeičiau ir aš pats? Nesijaučiau esąs nors truputėlį kitoks, o ir mano išvaizda buvo visiškai tokia pat kaip anksčiau. Pagalvojau, kad galbūt dieną mane aplankę žmonės priklausė kitai rūšiai nei tie, kurie ateidavo į zoologijos sodą. Tačiau šio argumento man nepakako. Abiejų grupių žmo¬nės buvo visiškai tokie patys, skyrėsi tik tai, jog vieni kalbėjosi tarpusavyje, o kiti - su manimi. Netgi jų balsai atrodė tokie pat. Čia turėjo būti kažkas kita.
Kitą naktį aš vėl grįžau prie problemos argumentuodamas šitaip: jei nepasikeičiau nei aš, nei žmonės, turėjo pakisti kažkas kita. Aš vis tas pats, ir jie vis tie patys, bet kažkas kita jau nėra taip pat kaip anksčiau. Pažvelgęs į mane kankinusią problemą šitaip, radau tik vieną vienintelį paaiškinimą: zoologijos sode gyveno daug gorilų, o čia - tik aš vienas. Jaučiau, kad tai labai svarbu, tik nė nenutuokiau, kodėl lankytojai vienaip elgėsi grupės gorilų akivaizdoje, o visiškai kitaip susitikę tik su viena iš jų.
Kitą dieną aš pamėginau atidžiau įsiklausyti į lankytojų sakomus žodžius. Netrukau pastebėti, kad nors sakomos frazės skyrėsi, viena garsų virtinė vis pasikartodavo, tarsi ja žmonės no¬rėtų atkreipti mano dėmesį. Žinoma, aš nedrįsau net spėti, ką tie garsai galėtų reikšti, - neturėjau po ranka nieko, kas bent kiek primintų garsųjį Rozetės akmenį.
Man iš dešinės esančiame vagonėlyje buvo įkurdinta šimpanzės patelė su jaunikliu, ir aš mačiau, kad lankytojai ją šnekina labai panašiai kaip ir mane. Dabar dar pastebėjau, kad norėdami atkreipti jos dėmesį, jie irgi vis kartoja vieną garsą, bet ne tą patį, kurį taria atėję pas mane. Prisiartinę prie jos vagonėlio lankytojai šūkčioja: „Za za! Za za! Za za!", o sustoję prie manojo sako: „Galijotai! Galijotai! Galijotai!"
Šitaip dėliodamas smulkmeną prie smulkmenos, aš netrukau suprasti, kad šie garsai kažkokiu paslaptingu ryšiu susiję tiesiogiai su mumis kaip individais. Tu nuo savo gimimo dienos jau turėjai vardą, tau tikriausiai atrodo savaime suprantama, kad vardą privalo turėti net ir namuose laikomas šuo (nors tai netiesa), todėl negali suprasti, kokia didžiulė pasaulio suvokimo revoliucija vyko mano galvoje, kai suvokiau gavęs vardą. Neperdėsiu pasakydamas, jog ta akimirka ir buvo tikrasis mano gimtadienis - aš gimiau kaip asmenybė.
Kai įsitikinau turįs vardą, man visiškai nesunku buvo suvokti, kad kiekvienas daiktas yra kažkaip vadinamas. Žinoma, tau gali pasirodyti, jog narve laikomam gyvūnui beveik neįmanoma įmokti pas jį ateinančių lankytojų kalbos, bet iš tikro yra ne taip. Žvėrynus ant ratų dažnai aplanko šeimos, ir aš netrukau pastebėti, kad tėvai, norėdami kažką įkalti į galvą savo vaikams, nesiliauja kartoję: „Pažiūrėk, Džoni, čia antis! Ar gali pasakyti antis? Aaan-tis! Ar žinai, ką antytė sako? Antytė sako: „Kva kva".
Per porą metų aš ėmiau be vargo suprasti visus pokalbius, jei tik lankytojai nestovėdavo per toli, ir įsitikinau, jog kuo geriau suprantu jų kalbą, tuo manyje mažiau sumaišties. Dabar jau žinojau, kad esu gorila, Zaza - šimpanzė, o visi vagonėlių gyventojai buvo vadinami gyvūnais. Tačiau man vis dar buvo sunku nusakyti, kas yra gyvūnas. Žmonės, kurie čia ateidavo, save labai griežtai skyrė nuo gyvūnų, bet aš niekaip nesupratau kodėl. Maniau, kad jei įstengčiau išsiaiškinti, kas daro mus gyvūnais, pagaliau man paaiškėtų ir tai, kodėl žmonės tokie nėra!
Mūsų nelaisvės priežastis dabar man jau buvo aiški, nes šimtus kartų girdėjau, kaip tėvai savo vaikams aiškino, kodėl mes čia laikomi. Visi žvėryno gyventojai iš pradžių gyveno vadinamoje laisvėje, o tai reiškė, jog jie buvo pasklidę po visą pasaulį. Keista, bet tik todėl, jog pasirodėme žmonėms kažkuo įdomūs, jie mus sugaudė ir suvežė į vieną vietą. Mes buvome laikomi narvuose tik todėl, kad atrodėme „laukiniai" ir „pavojingi", - tie du žodžiai mane tiesiog stūmė į neviltį, nes tos savybės man buvo priskiriamos kažkaip savaime. Noriu pasakyti, kad kai tėvai norėdavo parodyti savo vaikams tikrai laukinį ir pavojingą padarą, jie tie¬siog baksteldavo pirštu į mane. Tiesa, jie mosteldavo ir į tigrų bei liūtų narvus, bet kadangi man niekad neteko matyti šių žvėrių laisvų, nežinojau, ar taip elgdamiesi lankytojai neklydo.
Apskritai gyventi žvėryne man patiko labiau negu zoologijos sode, dabar manęs bent nekankino nuobodulys. Man nė į galvą nešovė pavydėti ar keršyti savo prižiūrėtojams. Nors jie vaikščiojo laisvi, bet vis dėlto atrodė, kad negali pasitraukti iš žvėryno lygiai taip pat, kaip ir mes, todėl aš nė neįtariau, jog anapus vagonėlių galima gyventi visiškai kitokį gyvenimą. Ir jei man staiga būtų atėjęs įsitikinimas, jog yra pamintos mano prigimtinės tei¬sės, pavyzdžiui, teisė gyventi kaip ir kur man patinka, tai būtų prilygę Boilio dėsnio suformulavimui.
Praėjo dar treji ar ketveri metai. Ir štai vieną lietingą dieną, kai plepi lankytojų minia jau seniai buvo pralalėjusi pro mano vagonėlį, pamačiau keistą svečią. Tai buvo vienišas ir, kaip man atrodė, senas bei raukšlėtas vyras; ir tik vėliau sužinojau, kad jis tebuvo įkopęs į ketvirtą dešimtį. Netgi pats jo pasirodymas buvo kažkoks ypatingas. Jis sustojo prie įėjimo į žvėryną, atidžiai vieną po kito nužvelgė vagonėlius, o paskui tvirtu žingsniu pasuko tie¬siog prie manojo. Prisiartinęs per kokias penkias pėdas iki mano narvo, kur kaip tik buvo ištempta apsauginė virvė, jis įbedė savo kelioninės lazdos galą tiesiog į purvą, telkšantį sau prie kojų, ir atidžiai pažvelgė man į akis. Žmogaus akys dar niekad nebuvo manęs sutrikdžiusios, todėl aš ramiai atlaikiau vyro žvilgsnį. Aš sėdėjau, jis stovėjo, ir šitaip nejudėdami praleidome kelias minutes. Prisimenu pajutęs kažkokį nenusakomą susižavėjimą tuo vyru, o įkyraus lietaus lašai bėgo jo veidu ir gėrėsi į drabužius.
Staiga jis išsitiesė ir žvelgdamas į mane linktelėjo galva, tarsi po ilgų apmąstymų būtų priėjęs kokią svarbią išvadą.
- Tu - ne Galijotas, - tarė jis man.
Taip pasakęs vyras apsisuko ir nesidairydamas į šalis išėjo tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atėjęs.
4
Juk ir pats supranti -jaučiausi kaip perkūno trenktas. Ne Galijotas? Nebūti Galijotu. Ką tai iš tikro galėtų reikšti?
Man nė į galvą neatėjo paklausti: „Ką gi, jei nesu Galijotas, tai kas gi aš esu?". Žmogus būtų paklausęs, nes jis žino viena: kad ir koks būtų jo vardas, jis pats, be abejonės, yra asmenybė. Aš šito nesupratau. Priešingai, man rodės, kad jei aš nesu Galijotas, tai manęs apskritai nėra.
Nors nepažįstamasis anksčiau manęs ir akyse nebuvo matęs, jam prabilus nė kiek neabejojau jo autoritetingumu. Tūkstančiai kitų, netgi žvėryne dirbę prižiūrėtojai, kurie gerai mane pažinojo, vadino mane Galijotu, bet tai, matyt, neturėjo jokios reikšmės ir nebuvo svarbu. Nepažįstamasis nesakė: „Tavo- vardas ne Galijotas". Jis sakė: „ Tu nesi Galijotas". O tai visai kas kita. Kai aš tai pajutau (nors tada šios minties nesugebėjau suformuluoti ir išreikšti), kai ėmiau nujausti esąs individualybė, ši mintis man pasirodė kaip apsirikimas ar iliuzija.
Taip ir leidausi nešamas laiko srovės, tik nujausdamas savo tikrąją padėtį, bet aiškiai jos nesuvokdamas. Prižiūrėtojas atnešė man maisto, bet aš į jį nė nepažvelgdavau. Naktį negalėjau užmigti. Lietus liovėsi, ir nė nepastebėjau, kaip vėl patekėjo saulė. Netrukus žvėryną vėl užplūdo lankytojų minia, jie šaukė: „Galijotai! Galijotai! Galijotai!", bet aš nekreipiau dėmesio.
Šitaip praslinko kelios dienos. Kartą vakare, kai Žvėrynas jau buvo uždarytas nakčiai, aš godžiai atsigėriau iš dubens ir netrukus užmigau - į vandenį kažkas buvo įbėręs stiprių raminamųjų. O auštant nubudau visiškai kitame narve. Iš pradžių net nesusigaudžiau, jog tai narvas, nes jis pasirodė esąs nepaprastai didelis ir labai keistos formos. Tai buvo didžiulis virbais atitvertas ir į visas puses atviras ratas. Tik vėliau suvokiau, kad į tą „vasarnamį" mane perkėlė ne šiaip sau. Be gretimais dunksančio didelio balto namo nieko daugiau nemačiau, ir mano narvas stovėjo vidury nuostabaus grožio parko, kuris, kaip man atrodė, turėjo tęstis iki pat žemės pakraščių.
Neilgai trukus išsiaiškinau, kodėl mane perkėlė į kitą vietą ir apgyvendino šiame keistame narve. Į žvėryną iš dalies žmonės ėjo tikėdamiesi pamatyti gorilą, vardu Galijotas; kodėl jie to norėjo, neturėjau nė menkiausio supratimo, bet šis jų noras buvo akivaizdus. Ir kai žvėryno savininkas sužinojo, kad aš nesu Galijotas, kai tik jis suprato, kad negali ir toliau rodyti žmonėms buvusios įžymybės, jam neliko nieko kito, tik perkelti mane toliau nuo žiūrovų akių. Nežinojau, ar man gailėtis savo poelgio, ar numoti į tai ranka. Tokios puikios buveinės nebuvau turėjęs nuo tų laikų, kai gyvenau Afrikoje, bet čia nejausdamas minios dėmesio, per ilgą laiką imsiu nuobodžiauti dar labiau negu kadaise zoologijos sode - ten bent jau galėjau mėgautis kitų gorilų draugija. Vis dar svarsčiau, kokioje padėtyje dabar atsidūriau, o tuo tarpu ėmė aušti, aš apsižvalgiau ir pastebėjau esąs ne vienas. Čia pat už virbų pamačiau juodą vyro siluetą, o jam už nugaros tolumoje dunksojo saulės spindulių jau apšviestas namas. Aš atsargiai prisėlinau artyn ir apstulbau atpažinęs kartą jau matytą vyrą.
Tarsi atnaujindami savo pirmąjį susitikimą, mes vėl kelias minutes žiūrėjome vienas kitam į akis - aš sėdėdamas ant savo narvo grindų, o jis pasirėmęs ant kelioninės lazdos. Dabar, apsi-rengęs sausais ir švariais drabužiais, jis jau neatrodė man toks senas kaip pirmąkart. Jo veidas buvo gerokai ištįsęs, tamsus ir prakaulus, akys spinduliavo nepaprastai keistą ir stiprią šviesą, o lūpose drauge atsispindėjo ir džiugesys, ir kartėlis. Kiek pastovėjęs vyras linktelėjo galva visai taip pat kaip pirmą kartą ir tarė: - Taip, aš buvau teisus. Tu ne Galijotas. Tu - Izmaelis. Ir jis vėl apsigręžė ir nuėjo, tarsi viskas, kas iš tiesų svarbu, šį kartą buvo pasakyta iki galo.
O aš vėl likau sėdėti kaip žaibo trenktas, - tik šį kartą jaučiau didžiulį palengvėjimą, nes jis mane pažadino iš užmaršties. Dar daugiau - klaida, dėl kurios aš tiek metų gyvenau kaip bevardis apsimetėlis, pagaliau buvo ištaisyta. Dabar, ir tik dabar, pagaliau aš tapau asmenybe.
Nesitveriau smalsumu sužinoti daugiau apie savo gelbėtoją. Man nė į galvą nešovė nepažįstamąjį susieti su mano perkėlimu iš žvėryno į šį puikų belvederį, nes aš dar nesugebėjau suregzti net ir pačios paprasčiausios, kad ir klaidingos išvados: post hoc, ergo propter hoc*. Jis man buvo dangiškas tvarinys. Mitologiją priimti pasiruošusiam protui jis buvo sąvokos „dieviškas" pradžia. Jis dukart labai trumpam įžengė į mano gyvenimą ir abu kartus privertė mane pasikeisti pasakęs visiškai paprastus žodžius. Aš bandžiau surasti slaptą jo pasirodymų prasmę, bet susidūriau tik su klausimais. Ar šis vyras į žvėryną atėjo ieškoti Galijoto, ar manęs? Ar jis atėjo tikėdamasis, kad aš esu Galijotas, ar įtardamas, kad aš juo nesu? Kaip jam pavyko taip greitai aptikti mano naują buvei¬nę. Negalėjau susigaudyti, ar žmonės turi daug informacijos apie
*Po to, vadinasi dėl to (lot.).

mane. Jei visiems buvo žinoma, kad mane galima pamatyti žvėryne, - o atrodo, jog buvo žinoma,- tai ar taip pat plačiai buvo pasklidusi žinia, jog dabar mane galima rasti čia? Nors j visus šitus klausimus buvo sunku atsakyti, aš visiškai aiškiai suvokiau viena: šis paslaptingas padaras du kartus susirado mane, kad kreiptųsi j mane taip, kaip lig šiol niekas nebuvo kreipęsis, -būtent kaip į asmenį. Neabejojau, jog pagaliau padėjęs man įsisąmoninti, kas aš iš tikro esu, jis visam laikui pasitrauks iš mano gyvenimo, - ką gi dar galėtų jame veikti?
Tu, aišku, pasakysi, jog ši kvapą gniaužianti savimonė tėra kažkokia neaiški fantazija. Tačiau tiesa, kurią sužinojau kiek vėliau, buvo nemažiau fantastiškesnė.
Mano geradarys buvo turtingas ir mieste gerai žinomas žydų komersantas Valteris Sokolovas. Tą dieną, kai aptiko mane žvėryne, jis kaip tik vaikštinėjo lietuje; mat prieš kelis mėnesius jis sužinojo, kad visa jo šeima tikrai žuvo nacių holokausto metu, ir nuo to laiko šis vyras dažnai klajodavo kankinamas pragaištingo liūdesio. Šitaip besibastydamas kažkur priemiestyje jis nejučia įsimaišė į karnavalo dalyvių minią ir visiškai užsimiršęs leidosi jos nešamas. Kadangi lijo, dauguma kioskelių bei prekybinių vežimėlių buvo uždaryti ir gatvės ištuštėjo, o tai labai patiko melancholijos apimtam bastūnui. Pagaliau jis priėjo žvėryną, kuriame gyvenančias įžymybes reklamavo išmoningai nupiešti jų paveikslai ir kiekvieną kvietė užsukti. Vienas iš šių piešinių, labiau negu kiti traukiantis praeivio akį, vaizdavo gorilą, vardu Galijotas, kuri tarsi kokiu ginklu mosavo sumaitotu Afrikos čiabuvio kūnu. Ir Valteris Sokolovas, tikriausiai pamanęs, jog Galijotu vadinama gorila puikiai simbolizuoja milžiną nacį, įsipareigojusį sunaikinti visą Dovydo giminę, nusprendė pasitenkinti bent pasižiūrėjęs į tą už grotų laikomą pabaisą.
Jis įėjo į žvėryną, prisiartino prie mano vagonėlio ir kurį laiką pažiūrėjęs man į akis suprato, jog nei tarp manęs ir piešinyje vaizduojamos kraujo ištroškusios pabaisos, nei tarp manęs bei filistinų, jo tautos kankintojų, nėra jokio ryšio. Taip, jis pamatė mane sėdintį anapus narvo virbų, bet nepajuto jokio pasitenki-nimo. Priešingai, kankinamas kažkokios donkichotiškos kaltės įr kartu paniekos, jis nusprendė išvaduoti mane iš narvo, kad aš jam būčiau siaubą keliantis pakaitalas jo šeimos, kurios jam taip įr nepavyko išgelbėti iš Europos narvo. Žvėryno savininkas sutiko mane parduoti; jis netgi džiaugėsi, jog ponas Sokolovas, pasiūlęs savo kainą, nubaidė įkyrų prekiautoją gyvūnais, kuris laižėsi pirštus ir norėjo įsigyti mane, vos tik aš čia buvau apgyvendintas. Savininkas į viską žvelgė realisto akimis: Amerika neišvengiamai įsitrauks į karą, ir tokių atrakcionų šeimininkai turės arba apgyvendinti savo gyvūnus kitur ir ilgai laukti, arba tokie Žvėrynai ant ratų apskritai bus pasmerkti išnykti.
Vieną dieną palaukęs ir leidęs man apsiprasti su nauja aplinka, ponas Sokolovas vėl grįžo norėdamas su manimi susipažinti. Jis norėjo, kad žvėryno savininkas jam paaiškintų, kaip manimi rūpintis ir kaip mane prižiūrėti - pradedant maisto ruošimu ir baigiant narvo valymu. Jis taip pat teiravosi ankstesnio savininko, ar aš esu pavojingas. Sis atsakė, esą aš - kaip galingas mechanizmas: pavojingas ne tada, kai juo tinkamai naudojiesi, bet tuomet, kai imi daužyti ir demonstruoti savo jėgą.
Maždaug po valandos ponas Sokolovas atsisveikino su žvėry¬no savininku, mudu likome vieni ir tylėdami ilgai žvelgėme vienas kitam į akis lygiai taip, kaip jau porą kartų buvome darę. Ir pagaliau, kad ir nenoriai, tarsi begalinėmis pastangomis pralaužęs kažkokį savo vidinį barjerą, jis su manimi pradėjo kalbėti, -bet ne taip juokingai, kaip mane šnekindavo žvėryno lankytojai, o veikiau kaip žmogus, kalbantis vėjui ir į krantą dūžtančioms bangoms, tariantis žodžius, kurie turi būti pasakyti, tačiau negali būti niekieno išgirsti. Išliejęs liūdesį ir visus kaltinimus sau, jis šiek tiek pamiršo savo atsargumą. Taip bekalbant praslinko valanda, o jis, priėjęs visiškai arti mano narvo, viena ranka įsikibo į virbą. Vyras stovėjo paskendęs savo mintyse ir žvelgė kažkur į narvo grindis, o aš tuo tarpu nusprendžiau pasinaudoti proga ir parodyti simpatiją, todėl ištiesiau leteną ir švelniai paliečiau jo krumplius. Vyras pasibaisėjęs atšoko, bet sutikęs mano akių žvilgsnį įsitikino, jog mano ketinimai nebuvo pikti.
Po šio įvykio jis jau neužsimiršdavo - mat pradėjo įtarti, kad aš turiu tikrų protinių sugebėjimų, todėl atliko kelis nesudėtingus bandymus, kad galutinai tuo įsitikintų. Nustatęs, jog suprantu tariamus žodžius, mano šeimininkas iš karto padarė išvadą (kurią, beje, vėliau padarė ir kiti su primatais dirbę tyrinėtojai), kad aš ir pats turėčiau sugebėti šį tą pasakyti. Trumpai tariant, jis ryžosi išmokyti mane kalbėti. Kas buvo paskui, smulkiai nepasakosiu, pasakysiu tik tiek, jog tai buvo kankinantys ir mane žeminantys mėnesiai. Nė vienas iš mūsų nesuprato, kad sunkumai išties buvo nenugalimi, nes žodžių ištarti aš paprasčiausiai negalėjau - man trūko fonetinių priemonių. Nesuprasdami to, mudu plušome vis tikėdamiesi, jog vieną dieną aš kažkaip stebuklingai tą įgūdį įgysiu, jei tik būsime atkaklūs. Bet pagaliau atėjo diena, kai aš tiesiog turėjau sustoti, ir sielvartaudamas, jog negaliu jam to pasakyti, sukaupiau visas savo protines galias ir pasiunčiau savo geradariui šią žinią mintimis. Jis apstulbo. Aš - irgi, nes aiškiai mačiau, kad jis išgirdo mano minties šauksmą.
Tikiuosi, tau nebus sunku įsivaizduoti, kaip po truputį atradome būdą, leidžiantį mums vienas kitą suprasti, todėl nevarginsiu tavęs pasakodamas visas detales. Per kitą dešimtmetį šeimininkas išmokė mane visko, ką pats žinojo apie pasaulį, visatą ir žmonijos istoriją, o kai aš iškeldavau klausimą, į kurį atsakyti jo žinių buvo per maža, mes studijuodavome drauge. O kai mano studijos pagaliau išsiveržė iš šeimininko interesų orbitos, jis, kad ir kaip juokinga tai būtų, tapo mano tyrinėjimų asistentu, kuris ieškojo reikalingų knygų ir šiaip visokios informacijos ten, kur aš, žinoma, negalėjau pasirodyti.
Nepaprastai susidomėjęs mano lavinimu, geradarys netruko pamiršti jį kankinusius sąžinės priekaištus ir jo graužatis bei liūdesys po truputį nyko. Šeštojo dešimtmečio pradžioje aš jau buvau tarsi svečias, nereikalaujantis daug namų šeimininko dėmesio, todėl ponas Sokolovas vėl atnaujino savo visuomeninį gyvenimą. Ir štai visiškai netikėtai jis pasijuto atsidūręs rankose palyginti jaunos, keturiasdešimtmetės moters, kuri nematė jokių kliūčių, dėl kurių jis negalėtų tapti jos vyru. Tiesą sakant, mano šeimininkas nebuvo iš esmės nusistatęs prieš santuoką, tačiau svarstydamas tokio žingsnio galimybę jis padarė didžiulę klaidą: ypatingus mūsų santykius nusprendė nuslėpti nuo savo žmonos. Turint galvoje laikmetį, toks sprendimas nebuvo niekuo ypatingas, o aš dar turėjau per mažai tokios rūšies patyrimo, kad suprasčiau, kokia didelė tai buvo klaida.
Kai tik parke stovėjęs narvas buvo suremontuotas ir įrengtas taip, kad jame galėtų gyventi civilizuotus įpročius išsiugdęs padaras, mane iš karto perkėlė ten. Tačiau net ir čia ponia Sokolov iš pradžių žiūrėjo į mane kaip į ypatingą, nerimą keliantį naminį gyvį ir ragino vyrą perkelti mane kur nors kitur arba apskritai manimi atsikratyti. Laimei, mano geradario nuomonė šiuo klausimu buvo labai tvirta, ir jis žmonai aiškiai davė suprasti, kad visi jos maldavimai ar įtikinėjimai nieko nepakeis.
Praėjus keliems mėnesiams, po vestuvių jis užsuko man pasakyti, kad jo žmona, nors būdama pagyvenusi kaip ir Abraomo Sara, laukiasi kūdikio.
- Duodamas tau Izmaelio vardą, tikrai nieko tokio nesitikėjau, - paaiškino jis man. - Bet dabar įsitikinau, jog negaliu leisti jai išmesti tavęs iš savo namų taip, kaip Sara iš Abraomo namų išmetė tavo bendravardį.
Šiaip ar taip, jis atrodė linksmas ir papasakojo man, kad jei gims berniukas, jie pavadins jį Izaoku. Tačiau viskas pasisuko kitaip: gimė mergaitė ir jie pavadino ją Rachele.

Jei įdomu, visa knyga čia - http://flyfolder.ru/3728218