a n i m i z m a s

Tarp mūsų kultūros žmonių įsigalėjo nuomonė,kad gyvenimą „laukinėje gamtoje“ reguliuoja vienas labai žiaurus dėsnis,dar vadinamas „džiunglių įstatymu“,kurio esmę galima būtų nusakyti maždaug taip:“žudyk arba žūsi pats“.Pastaraisiais dešimtmečiais remdamiesi savo stebėjimais(tik gaila nesirįždami jokiems svarbesniems spėjimams), etologai padarė išvadą,kad dėsnis „žudyk arba žūsi pats“ tėra pramanas,vaizduotės vaisius.Iš tiesų galiojantys dėsniai garantuoja „džiunglėms“ ramybę,saugo rūšis ir net atskirus jų atstovus ir užtikrina visos gyvų organizmų bendruomenės gerovę.Ši dėsnių grupė buvo sujungta į vieną dėsnį,kuris buvo pavadintas taikos, RIBOTOS KONKURENCIJOS,arba gyvūnų etikos dėsniu.
Ribotos konkurencijos dėsnį trumpai galima būtų suformuluoti taip: gali varžytis iš visų jėgų,bet neturi teisės nuožmiai persekioti savo konkurentų,neturi teisės naikinti jų maisto ar užkirsti jiems kelius,kad negalėtų to maisto pasiekti.Kitaip sakant,gali konkuruoti,bet tu negali paskelbti savo konkurentams žūtbūtinio karo.
Visiems aišku,jog sugebėjimas veistis yra būtina biologinio išlikimo sąlyga,ir galime neabejoti dėl vieno:kiekviena egzistuojanti rūšis šį sugebėjimą iš savo protėvių paveldėjo.Tačiau biologinei egzistencijai užtikrinti taip pat svarbus ir ribotos konkurencijos dėsnio laikymasis.Galime būti tikri,kad kiekviena gyvūnų rūšis paveldėjo šį ESMINĮ sugebėjimą iš savo protėvių ir visuomet šio dėsnio laikėsi.
Laikydamiesi ribotos konkurencijos dėsnio atsirado ir patys žmonės.Kitaip sakant,žmonių giminė,kaip ir visi kiti padarai,priklausė biologinei bendruomenei,kiek leido jėgos dalyvavo visuotinės konkurencijos procese,bet nebandė kartą ir visiems laikams sunaikinti savo konkurentų.Žmonija atsirado laikydamasi šio dėsnio ir laikėsi jo tol,kol maždaug prieš 10 000 metų Artimuosiuose Rytuose įsikūrę ir vienai iš kultūrų priklausę žmonės ėmė verstis žemdirbystės forma,kuri iš esmės prieštaravo ribotos konkurencijos dėsniui ir skatino nušluoti nuo žemės paviršiaus visus konkurentus:juos persekioti ir susidoroti,sunaikinti jų maistą ir atkirsti kelius prie to maisto šaltinių.Ši žemdirbystės forma buvo ir dabar praktikuojama Rytuose ir Vakaruose, - visur,kur tik gyvena mūsų kultūros žmonės,ir jokiose kitose.
Atmetę dėsnį,kuris tris milijonus metų (o gal ir daugiau) saugojo mus nuo išnykimo,ir tapę visos likusios gyvų organizmų bendruomenės priešais,mes nuslėpėme nuo savęs,kad nesilaikome šio dėsnio,tiesiog išstumdami jį iš savo atminties.