a n i m i z m a s

Iki-krikščioniškoje Europoje buvo normalu ir priimta manyti, kad ateitis nėra labai skirtinga nuo praeities, ir žinioms bei inovacijoms net ir žengiant į priekį, etika ne ką tesikeičia ir lieka daugmaž ta pačia. Istorija buvo matoma kaip virtinė ciklų, neturinčių kokios tai vieningos prasmės.
Skirtingai nuo pagonių, krikščioniškas istorijos traktavimas iš esmės remiasi istorija apie nuodėmę bei jos išpirkimą, ir ši humanizmo kiek transformuota krikščioniškojo išganymo kaip žmogaus išsigelbėjimo doktriną tapo universaliu žmonijos emancipacijos projektu. Progreso idėja yra pasaulietine krikščioniškojo tikėjimo į Apvaizdą ir išganymą versija, kuri senovės pagonims buvo svetima ir nežinoma.
Tikėjimas į progresą turi kitą pagrindą. Moksle, žinios ir supratimas yra kumuliaciniais dydžiais. Tačiau žmonių gyvenimas toli gražu nėra tokia kumuliacine veikla, ir tai kas vienos kartos gali būt suvokiama, įgyjama ar įsisavinama, kitos kartos gali būt gana nesunkiai prarasta. Jeigu moksle žinios visada yra ta bešališka grynąja vertybe, etikoje ir politikoje žinios ir supratimas gali turėti tiek teigiamą, tiek ir neigiamą išraišką bei reikšmę. Vieną vertus mokslas žmonėms, be abejo suteikia tam tikrų galių, bet tuo pačiu daugiau galių suteikia ir visoms žmogaus ydoms bei silpnybėms. Mokslas gali žmonėms prailginti jų gyvenimą ar padėt susikurti geresnes gyvenimo sąlygas. Bet tuo pačiu tiek vienas kito, tiek ir visos planetos atžvilgiu žmogaus veikla neabejotinai daro vis didesnį destrukcinį poveikį nei bet kada iki tol.
Progreso idėja remiasi tikėjimu, kad mokslo bei žinių, ir žmonių kaip rūšies vystymasis yra greta ir kartu einančiais dalykais, ir net jei to dažnai ir nėra lengva pastebėti, bet visgi būtent ten link viskas neišvengiamai ir žengia.
Bibliniame mite apie žmogaus nuopuolį, glūdi viena iš slaptųjų tiesų. Žinios mūsų nei išlaisvina, nei pakeičia, ir mes tebeliekame pačių įvairiausių savo silpnybių, ydų ir kvailysčių įkaitais. Ta pati tiesa išsakyta ir Graikų mitologijoje, ir iš dievų pavogusio ugnį Prometejo amžinasis įkalinimas prie olos, nebuvo be pagrindo.
Bet jei tikėjimas progresu išties tėra tik mitas, kaip (aš, be abejo būsiu paklaustas) mes turėtume gyventi. Vienok jau pats toks klausimas tarsi remiasi prielaida, kad gerai gyventi žmonės gali tik tada, jei turi galią keist pasaulį. Tuo tarpu daugybė šiame pasaulyje kada gyvenusių žmonių iš tikrųjų tuo visai netikėjo, ir tai jiems toli gražu netrukdė gyventi pakankamai laimingus gyvenimus. Tuo pačiu toks klausimas išryškina ir dar vieną pažiūrą, kad gyvenimo tikslas susijęs su veikimu. Bet tai ne daugiau nei tam tikra modernistinė erezija. Platonas mąstymą laikė viena iš aukščiausių žmogaus veiklos formų. Panašiai buvo manoma ir senovės Indijoje, kur gyvenimo tikslas buvo matomas ne bandymuose keisti pasaulį, o bandyme ji teisingai suprasti.
Šiais laikais ši tiesa, be abejo turi gana rimtą griaunamąjį poveikį, ko priežastimi didžiąja dalimi yra politikos tuštybė. Gera politika yra tapus apgailėtinu ir vienadieniu farsu, XXI amžiaus pradžioje vykstančiu visos eilės grandiozinių politinių utopijų griuvėsių fone.

Kairiųjų politinėms idėjoms mirštant, utopinių fantazijų ėmėsi Dešinieji, globalų komunizmą pakeitę globaliu kapitalizmu. Abi šios ateities vizijos iš tiesų turi nemažai bendro. Jos abi yra bjauriomis ir laimei neįgyvendinamomis chimeromis.
Politinė veikla tapo tam tikru krikščioniškojo išganymo pakaitalu, bet joks politinis projektas negali pakeisti žmogaus prigimties. Kokios jos bebūtų radikalios, politinės programos tėra tik kukliais bandymais kiek nors apmažinti nuolat gyvenime besikartojančio blogio pasekmes. Hegelis kažkada yra rašęs, kad žmonija nusiramins ir pasitenkins tik tada, kai gyvens jos pačios susikurtame pasaulyje. Visai priešingai šiai minčiai, "Šiaudiniuose šunyse" yra teigiama, kad tai veikiau atsitiks žmonėms kaip tik atmetus jiems taip būdingą solipsizmą. Žmonės negali išgelbėti pasaulio, bet vargu ar dėl to reikėtų pult į neviltį. Tiesą sakant, pasaulio net ir nereikia iš niekur gelbėti, ir laimei žmonėms iš tikrųjų niekada taip ir neteks gyventi jų pačių susikurtame pasaulyje.

John Gray /2003-jų gegužė/