a n i m i z m a s

Na ne taip jau lengvai ėjosi tam ikižmoginiam padarui rankioti tas žoles ir nusimušinėti vaisiukus.Buvo tam maisteliui pakankamai konkurentų.Bet likimas lėmė, kad padaras su stačiu nykščiu, skirtu ropinėti medžiais, pabandė pakiloti akmenukus ir pastebėjo, kad visai neblogai sekasi.Pavyksta netgi riešutą kartais suskaldyti.Bet riešutų ne visada būna,- juk sezoniškumas ir šiltuose kraštuose egzistuoja.Kai nebuvo riešutų, o baltymo trauka vis vertė akis ieškoti, o nosį uosti, padaras atrado didžiulius ....zauro kaulus, kuriuos apėdė tik ką maitvanagiai, o iš akiduobių išlesti smegenėles snapai trumpoki buvo.Pirštu pabandęs akiduobės gilumą ir aplaižęs pastarojo galą, pajuto cholesterolio poveikį savosioms smegenims, kurios prisakė rankoms , - skaldyk kaukuolę kaip riešutą ir grobis tavo bus.Bet va bėda, ta kaukuolė sunki, nes ...zauro būta didelio.Teko neštis akmenį.Bet kaip gi nešies, jei rėplioji keturiomis?Teko stotis ir, žvelgiant įdėmiai dangun, kur maitvanagiai rodė kelią, trepenti tikslo link jau ant dviejų.Šitaip padaras atsistojo ir jau akmuo patapo lavonėdžio draugeliu number one.Netruko padaras ir pastebėti, kad gremžti mėsgalius dar galima su juo nuo kaulų didelių, o daužant kaulus skyla ir ne visada kaukuolytė,- retakrčiais akmuo, kuris aštrus ir patogus po veiksmo šito tampa.Kodėl gi nepabandžius sąmoningai bumtelt akmenėliu akmenin.Suskyla.Jei titnaginį ar obsidiano akmenį daužai, tai aštrumu galėjo padars jau nesiskųsti.Tik va, bėda.Akmuo tas akmenin bedaužomas skelia ugnį ir guolį uždega visai neprašomas jisai.Tai teko susivokt, kad reikia šitą reiškinį valdyt, nes kitaip arba gaisras, jei daužai, arba badas, jei akmenskaldystės atsisakai.Atrado padaras dar ir tai, kad naktį šilta prie ugnies ir kaulų turinį lengvai ant jos gali išsitirpdyt.Va taip, naktim prie laužo, o vidurdienį, kai saulė zenite( juk neisi,kai plėrūnai tamsoje pietauja ir maitvanagių nesimato ) prie likučių dirbo .Tik va bėda, - su skėčiais tais laikais buvo ne kaip,- nebuvo.Ir saulė dieną, o naktimis ugnis davė kūnui ženklą: kam tau plaukai ir ėmė padaras plikti.Na ir patelės nuolatinėj šilumoj pradėjo daug dažniau rujot.Palaima tęsės tūkstanmečius, tik bėda atėjo , - pradėjo nykti plėšrūs padarai, kurie pajėgūs buvo nugalabyti žinduolius didelius ir kaulų puotą padarui paruošt.Ir teko padarui patraukti arčiau upės deltos, kur seklumoj lavoną vieną kitą nesunkiai pastangom bendrom į krantą išsivilkt galėjo, o jau po to kaip sudorot,- mokėjo.Kada išnyko dideli plėšrūnai, jų vieton stojo šiek tiek mažesni ir upėse mėsytės stipriai sumažėjo, tad teko suktis jau kažkaip kitaip.Ilgų nagų,ragų,dantų šis gyvis neturėjo.Tad ką nors sumedžiot sekės visai ne, bet vieną padarą pasiekt lengvai galėjo ir peštis jau su juo mokėjo - atstovą tos pačios rūšies iš svetimojo būrio lengvai gali pribaigt ir baltymu šiltu pasotint savo skrandį.Nuo laiko šio jau galim padarą vadinti trogloditu (dar ir dabar neretas atvejis, kai homo sapiens pribaigia tokį patį be skrupulų ir svarstymų kaip pasielgt) .Bet padarui tingėjosi kasdien į mūšį eiti ir tada jisai sumąstė, kad galima kaimyno vaiką ar kaimynę parsivest ir palaikyti gyvą, o po to pribaigti, na o jeigu dar jiems leisti veistis, tai neišsenkamu šaltiniu maisto tampa verslas šis.Tik va bėda, kad šerti reikia.Nešersi jų skania mėsa, - mėsytės žmogiškos patiems juk reikia.Ir ėmė šerti ėdamuosius jie šaknim, žole .Liesoki auga, bet ką gi padarysi.O kartais atsitikdavo, kad dingdavo auginama mėsa tankiuose krūmynuos ir atskirai gyventi imdavo būriais.Tiktai privengiant aišku trogloditų, nes tie patapo kur kas stambesni ir smegenėlių vingiais ėmė nesiskųsti, - cholesterolis žemo tankio veikė puikiai.Mąstyti ėmė trogloditai.Ir iš to mąstymo medžiot.Na, o tie ėdamieji užsiliko ties būdu savo rinkti ir žoliauti paprastai,- kas privertė mutuoti kraują ir nuo trogloditų skirtis.Taip atsirado antra kraujo grupė A.Kai trogloditai ėmė verstis iš žvėrių medžioklės, patraukti šiaurėn buvo nesunku.Ten žvėrys ištisus metus.O grupė A paliko pietuose lindėti, - juk šiaurėje žiema, o maximų tada nebuvo ir iš Ispanijos gėrybės nepasiekdavo visai. Na, o po kiek laiko, gudročiai šiaurės patraukė vėlei į pietus, kad susikryžmint ir veislę naują B išvest. Štai taip tebegyvena darbštūs suomiai šiaurėj ir tinginiai juodukai mozambiko stepėse nūnai.