a n i m i z m a s

Aš nežinau ar mano bandymas apibudinti Gyvybės Dėsnį žmogui yra teisingas 100 procentų, bet aš 100 procentų žinau, kad tas dėsnis, kuriuo mes sekame nėra Gyvybės Dėsnis žmonėms.Gyvybės Dėsnis — tai... tai visa, kas skatina gy­vybės atsiradimą.
Ar ilgai žmonės gy­vena laikydamiesi Gyvybės Dėsnio?
Nuo pat laiko pradžios.
Kodėl? Iš kur tai mes žinome?
Nes jeigu mes nebūtume laikęsi gyvybę skatinančio dėsnio, tai nebūtume išlikę.
Kalbėti reikia apie dvi vizijas. Viena iš tų vizijų suteikė mums galimybę milijo­nus metų puikiai gyventi harmoningame pasaulyje, o kita vos per dešimtį tūkstančių metų nustūmė mus prie pat išnykimo ribos ir pavertė gyvybės, egzistuojančios šioje planetoje, priešais.
Kokia yra mūsų, civilizuotų" vizija, pavertusi mus pasaulio viešpa­čiais ir jame esančios gyvybės naikintojais?
Mes esame tie, kuriems šis pasaulis sukurtas, tad galime jame elgtis kaip tinkami. Pagal šią viziją, Dievui nelabai rūpi likusio pasaulio likimas.
Dievui rūpi žmonės. Jie yra svarbiausi. Visatą Dievas sukūrė kaip tik žmonėms.
Pasaulis buvo sukurtas Žmogui, o Žmo­gus... jį valdyti.
Tačiau, kad ir kaip apmaudu, tokiam valdymui pasaulis nebuvo pasirengęs? Žmogus buvo sukur­tas pasauliui valdyti, bet pasaulis — ne tam, kad jį valdytų žmogus.
Tad ką gi turėjo daryti Žmogus, kad pasaulis būtų pasirengęs jo valdymui?
Jam teko pasaulį pavergti, nukariauti jį.
Šito darbo civilizuotas žmogus iki galo dar nebai­gė, argi ne? Tad „civilizuotųjų" vizija yra tokia: pasaulis buvo sukurtas Žmogui, o Žmogus turėjo jį užkariauti ir valdyti.
Dabar tereikia išsiaiškinti, kokia yra animistų vizija.
Dvi strategijos: stabilioji ir nestabilioji
Tai, ką vadi­nu Gyvybės Dėsniu, buvo užkoduota gyvų organizmų bendruomenėje, tačiau tai jokiu būdu nebuvo dieviškas veiksmas. Dievas ar dievai nesuteikė savo kūriniams „gerų instinktų", kurių visumą aš vadinu Gyvybės Dėsniu. Gyvybės Dėsnis neturi būti aiškinamas dieviškuoju įsikišimu, panašiai kaip juo negalima aiškinti termodinamikos dėsnių.Biologas tikriausiai imtų tvirtinti, kad tai, ką vadinu Gyvybės Dėsniu, tėra iš esmės evoliu­ciškai stabilių strategijų universalus rinkinys. Šiame kontekste strategiją būtų galima api­brėžti kaip tam tikrą elgseną. Pavyzdžiui, kalbė­jau apie elgsenos tipą, kurio laikosi žindančios ožkų patelės: „Žindyk savo jauniklį, o ne svetimą". Ožkoms tai evoliuciškai stabili strategija, nes jokia kita strategija pirmosios negali pakeisti. Kartais gali atsitikti, jog kai kurios patelės atsisakys laikytis šios strategijos ir liausis rūpintis savais jaunikliais, nekalbant jau apie svetimus.
Tačiau tuomet tikrai nebus tinkamai perduodami jų ge­nai, todėl patelių, atsisakančių rūpintis savo jaunikliais ims mažėti. Gali pasitaikyti ir visai priešingas elgesio tipas: kai kurios ožkų patelės gali imti žindyti bet kurį ožiuką, nesvarbu, savą ar svetimą. Bet kadangi šitaip labai sumenkinamos jų pačių jauniklių išlikimo galimy­bės, jos praras savo pozicijas genofonde, o tuo pačiu ims mažėti ir šitaip žindančių patelių. Vienintelė nuo nyki­mo apsauganti elgesio strategija yra ši: „Žindyk savo jauniklį, o ne svetimą". Štai kodėl būtent ši strategija yra evoliuciškai stabili: evoliucijos procesas ir natūrali atranka jos neeliminuoja.
Šis Gyvybės Dėsnis ožkoms galioja ne todėl, kad tokį jų elgesį lėmė Dievas, o todėl, jog egzis­tuojant kelioms elgesio strategijoms geriausiai savo ge­nus perduoda tos ožkos, kurios žindo tik savo jauniklius. Tiesą sakant, labai paprasta idėja.Genialumas - paprastume.
Tai, kas vienai rūšiai yra stabilu ar nestabi­lu, nebūtinai tinka ir kitai rūšiai. Pavyzdžiui, daug paukščių rūšių rūpinasi tiek savais, tiek svetimais jau­nikliais. Jie pamaitins bet kokį jų lizde atsidūrusį paukš­čiuką, net jei jis kitos rūšies.
Tą strategijų visumą galima pavadinti Ribotos Kon­kurencijos Dėsniu: kaip įmanyda­mas gali konkuruoti su kitais, bet neturi teisės savo konkurentų nei beatodairiškai medžioti, nei naikinti jų maisto, nei užkirsti jiems kelio prie jo. Vadinamosiose natūraliose, tai yra gyvūnų, bendruomenėse konkurentai progai pasitaikius vieni kitus žudo, bet tau niekad nepa­vyks pamatyti, kad jie tokios progos ieškotų. Jie niekada nemedžioja vieni kitų kaip savo grobio, nes toks elgesio tipas nebūtų evoliuciškai stabilus. Hienos tiesiog neturi pakankamai energijos medžioti liūtų. Be to, juos benaikindamos, jos prarastų tiek pat kalorijų, kiek gautų liū­tus pašalinusios, ir pagaliau liūtų medžioklė — nėra pats saugiausias nuotykis. „Natūraliose" bendruomenėse nepastebėsi ir kito reiškinio — būtent kad konkurentai naikintų vienas kito maistą, nauda būtų per menka, kad vertėtų taip elgtis.
Sunaikindamas konkurento maistą, su­naikini ir patį konkurentą. Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad esate paukštis, priklausantis tai rūšiai, kuri labiausiai mėgsta A, B, C, D, E ir F maistą. Kitos rūšies paukščiai lesa D, E, F, G, H ir I rūšių maistą. Tai reiškia, jog konkuruoji su jais dėl D, E ir F maisto. Taigi sunaikin­damas G, H ir I maistą (kurio jums visai nerei­kia) priešininkui suduodi gana skaudų smūgį.Bet argi tuomet konkurentai dar įnirtingiau nesigrums dėl D, E ir F maisto?
Aišku, kad grumsis. Kaip tik todėl jums prireiks trečiosios strategijos. Jūsų tikslas — pasiekti, kad jie neprieitų prie D, E ir F maisto. Jei tai pavyktų, Jūsų konkurentai būtų žlugę. Prie pusės jiems reikalingo maisto būtum užkirtęs jiems kelią, o kitą pusę — sunai­kinęs.
Bet taip gyvūnų bendruomenėje niekada neatsitinka, bet apskritai imant, negalime sakyti, kad taip negalėtų nutikti. Kai sakome „taip niekad nenutinka", turime galvoje, kad nesame tokio reiškinio pastebėję, o nepastebėjome jo todėl, kad jis eliminuoja pats save. Ožkų patelės galėtų nesirūpinti savo jaunik­liais, bet taip nėra, kadangi šitoks elgesys būtų tiesiog neįmanomas. Žinoma, buvo tokių patelių, kurios jaunik­lių nežindė, bet jas būtų sunku surasti, nes jų palikuonys nugaišo, o drauge su jais sunyko ir nežindžiusiųjų genai.Buvo ir tokių atvejų, kai viena rūšis mėgino gy­venti pažeisdama ribotos konkurencijos dėsnį. Tiksliau sakant, tai nutiko tik kartą ir tik vienoje iš žmonių kultūrų — būtent mūsiškėje. Štai kokia yra mūsų agrari­nės revoliucijos esmė. Tai totalitarios žemdirbystės alfa ir omega: mes naikiname savo konkurentus, niokojame jų maistą ir atkertame jiems kelius prie to maisto šalti­nių. Būtent todėl žemdirbystę galima pavadinti totalita­rine sistema.
Yra trys strategijos, kurias teigiu esant evoliu­ciškai nestabilias. Tai konkurentų naikinimas, jų maisto naikinimas ir neprileidimas jų prie to maisto šaltinių.
Visas mūsų kultūros vystymasis pagrįstas šiomis evoliuciškai nestabiliomis strategijomis.
Jei šitos elgesio strategijos evoliuciškai nestabi­lios, tai kaip mes dar gyvuojame sekdami jomis?
Kai laikaisi evoliuciškai nestabilios elgesio strate­gijos, ji pašalina ne iš karto, bet tai įvyksta garantuotai.
Kaip ji eliminuoja mus?
Kadangi šeši milijardai mūsiškių laikosi evoliuciškai nestabiliosios strategijos, mes iš pamatų griauname tą ekologinę siste­mą, kuri yra mūsų pačių egzistavimo pagrindas. Pana­šiai kaip toji ožka, atsisakiusi žindyti savo jauniklius, mes palengva patys save naikiname.Šešis tūkstančius metų mūsų evoliuciškai nestabi­liosios strategijos poveikis buvo minimalus ir koncentra­vosi Artimuosiuose Rytuose. Dar per du tūkstančius metų
ši strategija išplito Rytų Europoje ir Tolimuosiuose Ry­tuose. Praslinkus dar penkiolikai šimtmečių ji jau apėmė visą Senąjį pasaulį, o dar po trijų šimtų metų tapo visuotinė. Praėjus dar dviem šimtmečiams, tai yra prasidėjus mūsų gyvenamajam laikotarpiui, šios strategijos laikosi tokia daugybė žmonių, kad tokio elgesio pasekmės tam­pa pražūtingos. Ši nestabilioji strategija pranyks, tik dar reikia palaukti, kol pasikeis dvi ar trys kartos.Pasaulis nedarys mums jokios išimties. Bažnyčia, ži­noma, moko, jog tokią išimtį mums padarys Dievas. Dievas leis mums tokį elgesį, kuris bet kurią kitą rūšį pražudytų, jis vis dėlto padės mums išlikti, nors taip elgdamiesi aiškiai žengiame katastrofos link. Tai beveik tas pats, kaip tikėtis, jog Dievas privers mūsų lėktuvus skristi, net jei jie būtų sukonstruoti nesilaikant aerodina­mikos dėsnių.
Kodėl anksčiau apie tai nieko neesate girdėjęs? Kodėl apie tai nekalbama mokyklose? Paprasčiausiai šio dėsnio frag­mentėliai išsibarstę po daugybę disciplinų, kurios retai viena su kita kontaktuoja. Tai ir archeologija, ir istorija, ir antropologija, ir biologija, ir sociologija. Be to, kas iš dirbančių mokykloje galėtų tai išdėstyti?
Jei pasauliui lemta būti išgelbėtam, tai padarys ne
tie žmonės, kurie mąsto senoviškai, tik turi susikūrę
naujas programas. Jei pasaulis bus išgelbėtas, jį išgelbės
TURINTYS NAUJĄ VIZIJĄ ir jokios programos. Nes vizija pati
save populiarina ir įtvirtina — programų jai nė nerei­kia. „Civilizuotųjų" manymu, pasaulis buvo sukurtas Žmogui, o Žmo­gus — tam, kad pasaulį užkariautų ir jį valdytų. Iš kur toji vizija atsirado?Jų viziją suformulavo jų patirtis, įgyta gyvenant šiame pasaulyje, o juk jame gyvendami mūsų kultūros žmonės siekė užkariauti ir valdyti. Tūkstančius metų „civilizuotieji" užsiiminėjo totali­tarine žemdirbyste, — štai kodėl jiems kilo mintis, jog pasaulis sukurtas Žmogui, o Žmogus — tam, kad tą pa­saulį užkariautų ir valdytų: „Mes visuomet gyvenome taip, lyg pasaulis būtų sukurtas mums, tad, matyt, šitaip ir turi būti".Svarbu įsisąmoninti štai ką: gyvenimo būdas suformulavo atitinkamą viziją, o ne ji — gyvenimo būdą. Prieš vienuolika tūkstančių metų mezolito laikotarpiu Irako teritorijoje gyvenę me­džiotojai vieną gražią dieną nesusirinko visi drauge ir nepareiškė: „Klausykite, patyrinėję pasaulį mes padarė­me išvadą, kad jis skirtas tam, kad žmonės jį užkariautų ir valdytų. Todėl pats laikas mums palikti savo miškus ir pradėti jį užkariauti bei valdyti". Tikėtina, kad viskas vyko priešingai: tūkstančius metų gyvenę kaip užkariau­tojai ir valdovai mūsų kultūros žmonės palaipsniui iš­puoselėjo keistą mintį, jog, tiesą sakant, pasaulis sukur­tas tam, kad jie jį nukariautų ir užvaldytų. Jiems ėmė atrodyti, kad šitaip gyvendami jie tik realizuoja tai, kas žmogui lemta.
„Civilizuotųjų" viziją suformavo jų gyveni­mo būdas, o ne atvirkščiai.
O dabar pakalbėkime apie animistinę viziją. Kas suformavo ją?
Animistų gyvenimo būdas.O ką tu žinote apie animistinį gyvenimo būdą?Atvirai sakant... nieko.
Kai kiti žmonės ieško Dievo, jų žvilgsniai iš karto nukrypsta į dangų. Jie tvirtai įsitikinę, kad jei Dievas yra, jis turi būti labai labai toli, be to, — visiškai nepasiekiamas. Nė vienas pasaulio animistas negalėtų nurodyti tikslaus dievų skaičiaus. Nei jie, nei aš to skaičiaus neži­nome. Svarbu ne tai, kiek yra dievų, o kur jie yra. Jei patektumėte pas Australijoje įsikūrusius alavus, Afrikos bušmenus, Šiaurės Amerikoje gyvenančius navakus, Pietų Amerikoje esančią krynakrorų gentį, Naujosios Gvinėjos onabasulus ar kokią kitą animistų gentį, netruktumėte išsiaiš­kinti, kur yra dievai. Nes dievai yra čia.
Nesakau ten ar kažkur, sakau čia. Čia, tarp alavų; čia, tarp bušmenų; čia, tarp navakų; čia, tarp kryn-ak­rorų; čia, tarp onabasulų.
Šis teiginys — visai ne teologinis. Alavai nesa­ko bušmenams: „Jūsų dievai apsišaukėliai, tikri tik mū­siškiai". O kryn-akrorai nesako onabasulams: „Jūs die­vų neturite, dievus turime tik mes". Nieko panašaus. Jie
sako: „Mūsų vieta yra šventa, kitos tokios nerasi visame
pasaulyje". Jiems nė į galvą nešauna ieškoti dievų kur
nors kitur. Dievai randami čia pat, jie gyvena tarp jų.
Dievas yra tai, kas įdvasina jų gyvenamą vietą. Štai kas
yra dievas. Dievas — tai keista ir nuostabi jėga, kuri
padaro jų gyvenamą vietą ypatingą ir išskirtinę. Dievas
yra ugnis, deganti būtent toje vietoje, ir nė viena vieta,
kurioje dega ugnis, nelieka be dievo.
Skirtingai negu Dievas, kurio vardas rašomas didžią­ja raide, animistų dievai nėra visagaliai. Kiekvieną iš jų galima pašalinti liepsnos­vaidžiu, buldozeriu ar bomba — nualinti ir tylūs jie pasitrauks nepratarę nė žodžio. Vidurnaktį atsisėskite vidu­ryje parduotuvių kvartalo, iš visų pusių apsupti betoni­nių konstrukcijų, ir pamatysite dievą, kuris kadaise buvo galingas kaip buivolas ar raganosis, o dabar menkas nelyginant dichlofosu apipurkšta kandis. Nusilpęs, bet ne­miręs, dar ne visiškai sunaikintas. Nugriauk parduotu­ves, išdaužyk betoną, ir po kiek laiko toje vietoje vėl pulsuos gyvybė. Daugiau nieko nereikia daryti, tik paša­linti tas kliūtis. Dievas pats žino, kaip pasirūpinti šia vieta. Ji niekada nebus tokia kaip anksčiau, bet gi niekas neišlieka nepakitęs. Ir neturi likti. Esu girdėjęs žmones svarstant, ar nereiktų " sulįsti atgal olon".Tai nesąmonė. Gyvenimo būdas oloje nebuvo galutinis ir ne­kintantis; jis nebuvo neliečiamas ir nulemtas nuo pat laiko pradžios. Galutinės formos apskritai nėra ir nie­kad nebus. Čia viskas kinta. Viskas yra vyksmas.
Išpuoselėkime ir pasirūpinkime kiekvienu daiktu: tiek trapiausiu žolės stiebeliu, tiek didžiausia iš žvaigždžių, tiek valan­dėlę tedūzgiančiu mašalu, tiek kalnais, kurie dunkso tūkstantmečius, tiek menkučiu žėručio gabalėliu, tiek aukso upe. Pasistenkime, kad nė ant vienos šakos nebūtų dviejų visiškai vienodų lapų, kad ir visų medžių šakos būtų skirtingos, kad viename krašte neoštų du tokie pa­tys medžiai, kad pasaulyje nebūtų dviejų vienodų kraštų, o toje pat galaktikoje — dviejų vienodų pasaulių. Tuo­met Gyvybės Dėsnis bus paprastas ir aiškus tiems, kas jį matys: straksinčiam pakrimsti kiškiui, tykančiai lapei, sukančiam padangėse ratus ereliui, nusitaikančiam aukštyn žmogui." Tie, kuriems buvo duota matyti, matė šį stebuklą ir laikėsi Gyvybės Dėsnio.
Didžiulėje visatoje nėra dviejų vienodų kūrinių. Štai visa esmė. Būtent todėl visa kinta, negali įgauti galutinės savo formos ir sustingti.
Būtent tai aš ir vadinu gausa. Iš visų milži­niškoje visatoje išsibarsčiusių mažiausių erkučių, kurios, rodos,
tėra visiškai menkučiai padarėliai, nerasi dviejų visai vienodų. Be to, visos jos sukurtos su tokiu pat rūpesčiu, kaip ir neutroninė žvaigždė ar ištisa galaktika. Smege­nys, esantys žmogaus galvoje, nėra nuostabesnės už vieną iš šių erkučių.Argi judėjų, krikščionių ir musulmonų Dievas sa­vo vienatinį sūnų atsiuntė gelbėti tų erkučių?
Ne.O štai animistų dievas jais rūpinasi visai taip pat, kaip ir kitais pasaulyje gyvenančiais padarais.
Kiekviena gyva būtybė, gimusi gyvų organizmų bendruomenėje, jai ir priklauso. Priklauso taip pat, kaip jūsų oda ar nervų sistema priklauso jums. Kiekviena kūno molekulė sukurta iš ben­druomenės resursų ir galų galiausiai kada nors ten bus sugrąžinta. Individo ir bendruomenės santykiai visuomet šiek tiek įtempti: saugumo sumetimais jis pasitraukia į urvą, avilį, lizdą, irštvą ar kitą guolį, bet negali ten nugyventi viso gyvenimo; jis visad priverstas grįžti ir pasitarnauti kitiems. Šie santykiai — tai dėsnio dalis, vorą skatinanti aklinai užtaisyti ventiliacinę angą, o vapsvą tą apsaugą pralaužti.
Niekas šioje bendruomenėje negyvena atsiskyręs nuo kitų, netgi kolektyviai besilaikančių vabzdžių motinėlės. Niekas negyvena tik sau ir savo jėgomis, nieko neimda­mas iš bendruomenės. Niekas negyvena pats sau, nebū­damas bendruomenei už nieką skolingas. Niekas negali pasigirti esąs neliečiamas. Nuo pat gimimo už suteiktą gyvybę individas skolingas bendruomenei ir mirdamas šią skolą jai visada grąžina. Bendruomenė — tai gyvy­bės voratinklis, ir kiekviena jo gija neatsiejamai susijusi su kitomis gijomis. Niekam niekas neatleidžiama. Niekas nėra išskirtinis. Niekas negyvena vienas atskirai nuo kitų. Niekas veltui nepraranda­ma — nė lašas vandens, nė viena baltymo molekulė, nė vienas vienintelis musės kiaušinėlis. Visa kas gyva yra maistas kitiems. Kiekvienas besimaitinantis irgi gali bū­ti suėstas, o jei ne, vis tiek po mirties jo kūno substancija grąžinama bendruomenei.Kiekviena voratinklio gija veda prie kitų gijų. Tad kurgi galime rasti šių valdų dievą? Prieš dešimt tūkstančių metų šiame regione gyve­no mezolito laikotarpio žmonės, ir kaip jie save vadino,mes niekad nesužinosime. Pasikapstykite žemėje, ir surasite kirvukų bei ietigalių, kuriais jie naudojosi. Tai buvo„akmeniniai". Kartu jie, žinoma, buvo ir animistai, to­dėl gerai žinojo, kur surasti šių valdų dievą. Šių valdų dievas yra čia. Jie nežvelgė nei į dangų, nei į Olimpo kalną. Jie žiūrėjo kaip tik čia, kur mes esame.
Prieš kelis dešimtmečius, kai lamarkizmo idėjos kartais dar būdavo traktuojamos kaip tikras mokslas, pasitaikydavo populiaraus teorizavimo, esą primatų smegenys išsivystė iki žmogaus smegenų dydžio todėl, jog mūsų protėviai nuolat suko galvą, kaip čia sukūrus įrankius. Žinoma, mūsų kultūroje, kurioje įrankių nau­dojimas prilyginamas vystymuisi ir pažangai, kitokio požiūrio nėra ko nė tikėtis.
Tačiau faktai liudija, kad žmogaus vystymosi persilaužimas visiškai nebuvo susijęs su įrankių gamy­bos perversmu. O susijęs jis buvo su visai kitokio pobū­džio, bet tokiu pat svarbiu žmogaus vystymuisi momen­tu, kaip ir kalbos atsiradimas. . „Civilizuotųjų" pasakojamoje žmonijos istorijoje šis lūžis neakcentuojamas, jis net nepaminėtas, kadangi jis nepadidina jų šlovės. Po šio lūžio aiškiai išryškėjo unikalus, tik žmonių praktikuojamas gyvenimo būdas, besiremiantis vienu vieninteliu daly­ku — protiniais gabumais. Po šio lūžio mes kartą ir visiems laikams atsiskyrėme nuo beždžionių. Niekaip negalite suprasti, ką per pirmuosius tris milijonus metų pasiekė mūsų protėviai, kad didžiausias jų pasiekimas buvo ne kas kita, o tik žmonėms derantis gyvenimo būdas.
Praleiskite šiek tiek laiko tarp gorilų, šimpanzių ar orangutangų ir didžiai savo nuostabai netruksite įsitikinti, kad jų gyvenimo būdas ne kažin kiek skiriasi nuo pir­mųjų žmonių gyvenimo. Skirtingai negu jų pirmtakai, pirmieji žmonės buvo medžiotojai ir augalų rinkėjai. Visi kiti primatai užsiiminėjo tik rinkimu, t.y. ėdesio ieškojimu. Pasitaikius progai jie susimedžiodavo sau maisto, bet negyveno kaip tikri medžiotojai. Iš visų primatų vien tik žmonės yra medžiotojai, nes tik jie vieni turi biologinius duomenis, kurie medžioklę leidžia padaryti pragyvenimo šaltiniu; tie biologiniai duomenys — tai sugebėjimas protauti, intelektas. Žmonėms medžiok­lė gali būti sėkminga tik vienu atveju. Jie negali me­džioti taip, kaip erelis, gepardas ar voras. Šių gyvūnų
medžioklės metodai žmonėms netinka. Jie rado savąjį kelią į sėkmę — kelią, kuris savo ruožtu neįmanomas jokiai kitai gyvūnų rūšiai. Žmonėmis mes tapome ne daužydami vienas į kitą du akmenis, o perskaitę pasakojimą apie įvykių seką, kuris užrašytas čia — dievo delne.Tai yra išmokome žemėje atpažinti ženklus.Norėčiau pabrėžti štai ką: ribą mes peržengėme ne pradėję naudotis įrankiais, o tapę medžiotojais. Mūsų pirmtakai primatai gaminosi juos ir jais naudojosi, bet jie nebuvo medžiotojai, kadangi medžioklei jiems trūko sumanumo ir proto galių. Kitaip tariant, žmonėmis mes tapome pradėję medžioti, o medžiojimas savo ruožtu dar labiau padėjo nutolti nuo primatų. Beje, šiandien išlikusių aborigenų gentyse medžioklė — toli gražu ne vien vyrų reikalas, tad nėra jokio pagrindo manyti, kad tai buvo vien tik vyrų užsiėmimas ir anksčiau, atsiradus pirmiesiems žmonėms.
Net jei tavo sugebėjimai sekti grobį menkučiai, vis dėlto jau visa galva esi pranašesnis už tuos, kurie tokio sugebėjimo iš viso neturi, o kuo didesni sugebėjimai, tuo patikimiau perduodami ir tavo genai. Ėmus plisti medžiotojų ge­nams, išplito ir šitoks elgesio tipas. Ir karta iš kartos ge­riausi medžiotojai, — nesvarbu, kad mūsų laikų žmogui jie atrodo tik apgailėtini mokinukai, — tą pranašumą išlaikė ir jų genai labiau paplito genofonde. Kitaip sa­kant, sugebėjimas medžioti (čia žmogui svarbiausia ne greitis ir jėga, o sumanumas) buvo natūralios atrankos ir žmogaus evoliucijos dominantė. Žmogaus protiniai sugebėjimai nebuvo tik laimingas atsitiktinumas, jis at­sirado ne vien tam, kad puoselėtume gražias mintis. Visi primatai gyvena rinkda­mi augalus maistui, bet tam nereikia daug bendrauti.
Primatų būrys gali įsikurti kokioje nors vietovėje ir imti
ieškoti ėdesio visiškai neplaningai: be jokio susitarimo,
bendros strategijos ar darbų pasiskirstymo. Jie išsisklaido kas sau, ir kiekvienas ima čiaumoti. Pirmykščiams medžiotojams toks elgesys visai nebūdingas. Medžioti bendrai — visuomet naudinga, tačiau žmonėms toks
kolektyvizmas iš prigimties nebūdingas, taip daro tik
vilkai ar hienos. Kad pirmykščiai medžiotojai susiburtų
bendram žygiui, jiems reikia daug bendrauti ir daug ką
išsiaiškinti.Kalba atsirado todėl, kad ji teikė žmonėms pra­našumų ir užtikrino tobulėjimą. Tačiau tai nebuvo vienintelė kalbos teikiama pirmenybė. Sugebėdamas kalbė­ti tapdavai nepakeičiamu medžioklės partneriu, o tuo pačiu ir vertingu patinu. Kalbėdamas galėjai lengviau išlikti gyvas ir lengviau daugintis. Kalba ir medžioklė stip­riai viena kitą veikė. O jei tarp jų buvo abipusė sąsaja, tai žmonėmis mes tapome ne tada, kai ėmėme medžioti, o tuomet, kai jau ir medžiojome, ir kalbėjome.
Gamtos supratimas kaip kažko atskiro, kilo kai buvo pamiršta, jog mes, kaip ir visi kiti padarai, esame šio pasaulio reiškinių bei proce­sų dalis, ir jei apskritai egzistuoja toks dalykas kaip Gamta, mes jai priklausome taip pat, kaip voverės, kal­marai, moskitai ar gelsvieji narcizai. Mes tiesiog negali­me atskirti savęs nuo Gamtos ar nepaisyti jos dėsnių. Nuo Gamtos negalime atsiskirti lygiai taip pat, kaip, pavyzdžiui, ir nuo entropijos. Negalime pasipriešinti Gamtai, kaip negalime nusispjauti į gravitacijos dėsnį. Priešingai, mes vis labiau įsitikiname, kad pasaulio reiš­kiniai bei jame vykstantys procesai mus veikia visai taip pat, kaip ir kitas būtybes. Mūsų gyvenimo būdas yra evoliuciškai nestabilus, o tai reiškia, kad laikui bėgant jis sunaikins pats save ir paprasčiausiai išnyks.Tol, kol nesuprasime, kad esame gamtos dalis, tol jokie "apreiškėjai" ir jų knygelės nepadės.
Gimininės bendruomenės gyveni­mo būdas iki mūsų dienų išliko todėl, kad jis veiksmin­gas. Pasaulyje išlieka tai, kas pasiteisina, yra stabilu ir puikiai funkcionuoja. Nepasisekę eksperimentai žlunga, o tai, kas davė gerą rezultatą, kartojasi be galo. Būtų kvaila manyti, jog žiemos miegas yra nesenas lokių išra­dimas, nors iš tiesų niekaip nebūtų galima įrodyti, kad taip nėra. Meškos užmiega žiemos miegu, nes joms tai naudinga. Taip pat būtų paika tvirtinti, esą paukščių migracija — gana naujas dalykas, nors ir vėl: tokio teiginio nebūtų įmanoma paneigti. Paukščiai migruoja, nes tai naudinga. Absurdiška būtų manyti, kad tinklų rezgimas — tai naujovė vorams, nors tokio tvirtinimo irgi niekaip nebūtų galima užginčyti. Vorai rezga tin­klus, nes tik šitaip gali egzistuoti.
Jei atsigręžtumėte į milijono metų praeitį, negalėtumėte tikėtis tenai surasti tinklus rezgančių meškų, žiemą už­miegančių paukščių ar migruojančių vorų. Mūsų laikais žiemą meškos miega tikriausiai todėl, kad toks jų elge­sys pasiteisino per milijoną metų. Šiandien paukščiai migruoja, nes toks gyvenimo būdas jiems tiko nuo neat­menų laikų. O vorai tikriausiai rezga tinklus jau milijo­nus metų, nes tik taip jie gali išlikti. Kadangi žmonės nėra kokie nors ypatingi padarai, o tik niekuo iš kitų neišsiskiriantys gyvų organizmų bendruomenės nariai, jiems šis principas galioja taip pat, kaip ir meškoms, paukščiams ar vorams. Mes tvirtai žinome, kad totali­tarinė žemdirbystė atsirado palyginti neseniai, tačiau neturime jokio pagrindo teigti, jog gentinis gyvenimo būdas — irgi nesenas reiškinys. Žmonės šiais laikais dar gyvena gimininėmis bendruomenėmis tikriausiai todėl, kad per milijoną metų toks gyvenimo būdas save patei­sino.
Žmo­nių bendruomenėje dažniausiai tarpusavyje kovoja ne dvi skirtingos rūšys, o vienai rūšiai priklausantys atsto­vai. Medžiojimas — tai ne karas, ne kova. Paukščiai nekovoja su kirminais, varlės nekariauja su moskitais, ereliai — su kiškiais, o liūtai — su antilopėmis. Plėšrū­nai su savo grobiu nekovoja, jie paprasčiausiai juo min­ta. Kovoja tik tos pačios rūšies atstovai, dažniausiai dėl teritorijos ar dėl patelių, ir niekas jų neniekina, nevadi­na morališkai smukusiais ir nesvajoja, kad vieną gražią dieną jie išmoks sugyventi taikiai.
Kai tarpusavyje kovoja ne žmonių bendruomenės at­stovai, nugalėtojui paprastai atitenka nugalėtojo terito­rija ir patelės. Karai tarp genčių vyksta kitaip.Tarp tam tikroje teritorijoje įsikūrusių genčių santykiai nuolat yra šiek tiek įtempti, bet X gen­čiai užpuolus Y gentį, pirmoji ne visuomet pasisavina Y genties teritoriją ir moteris; dažniausiai ji tik pridariusi priešui nuostolių grįžta namo. Neilgai trukus Y gentis skolą grąžina: užpuola X gentį, padaro jai nemažai ža­los, o paskui irgi grįžta į savo valdas. Tokie permainin­go priešiškumo santykiai tarp X ir Y genčių nėra niekuo ypatingi. Tokie pat santykiai egzistuoja ir tarp X bei Z, Z bei Y genčių, o šios trys gentys savo ruožtu panašiai sutaria ir su kitais savo kaimynais.Paprastai šioms gentims priklausantys žmonės nė ne­mano, kad jų santykiai su kaimynais yra komplikuoti. Niekas iš jų nesirūpina, kad įsivyrautų taika. Niekam iš jų nešauna į galvą, jog toks gyvenimo būdas yra netin­kamas ar smerktinas. Be to, X genties žmonės tikrai nemano, kad jei vieną dieną patrauks į žygį ir išgalabys savo kaimynus, jų gyvenimas kaipmat pagerės. X gen­čiai priklausantys žmonės puikiausiai supranta, jog jų kaimynai irgi turi kaimynų, ir anie tolimesnieji kaimy­nai tikrai nebus draugiškesni už šiuos. Tiesą sakant, šitokia padėtis visai nebloga. Metams bėgant X gentis nustoja puldinėti Y gentį, o Y gentis — X gentį, ir tarp kaimynų paprastai nusistovi širdingi santykiai.
„Kodėl tai pasiteisina?" ar­ba „Kodėl ši sistema taip gerai veikia jau šimtus tūks­tančių metų?"
Todėl, kad išlaikomas kultūrinis tapatumas ir kultū­riniai skirtumai. Kai X gentis užpuola Y gentį, ji jos
neaneksuoja. X genties žmonės nesunaikina Y genties identiteto, tik padaro tam tikrą žalą, pakenkia ir apsisukę grįžta namo. Tas pats vyksta ir Y genčiai įsiveržus į X genties valdas. Kitaip sakant, kiekvienos atakos metu parodomas ir patvirtinimas abiejų genčių identitetas: „Mes esame X, jūs — Y, ir tarp mūsų yra teritorinė riba. Peržengę tą ribą mes rizikuojame, o kai įsiveržiate į mūsų teritoriją, rizikuojate jūs. Žinome, jog esate sveiki ir stiprūs. Tad ir mes kaskart iš naujo norime įsitikinti, ar ir jūs žinote mus esant sveikus ir pilnus jėgų. Supran­tame, kad susimaišę su jumis nukentėsime. Bet žinokite, jog pabandę asimiliuoti mus nukentėsite jūs".
Žinoma, kas nors gali pamanyti, kad turi būti dar geresnė sistema, bet ką reiškia „geresnė", jei per šim­tus tūkstančių kultūrinės evoliucijos metų ji nesunyko? Evoliucija patikrina visas sistemas ir „geresnę", jeigu ji deramai neveikia, atmeta visai taip pat, kaip ir „blo­gesnę".
Akivaizdu, kad kultūrinė įvairovė pasirodė veiksmin­ga. Tai neturėtų nieko stebinti. Jei į kultūrą žiūrime kaip į biologinį reiškinį, turime tikėtis, jog įvairovė bus priimtinesnė už vienovę. Tūkstantis planų, parengtų atsi­žvelgus į kiekvienos situacijos ypatumus, bus įgyvendi­nami efektyviau ir duos daugiau naudos nei vienas ir tas pats planas, pagal kurį veikiama visose situacijose. Paukščiai kaip rūšis gali tikėtis lengviau išlikti, sukdami dešimtis tūkstančių skirtingų tipų lizdų. Žinduoliams lengviau užsitikrinti sau egzistavimą buriantis ne į vie­ną, o į dešimtis tūkstančių socialinių struktūrų. O žmo­nės gali tikėtis lengviau išlikti priklausydami ne vienai, bet dešimčiai tūkstančių kultūrų. Tik dabar mes, deja, einame visai priešinga kryptimi. Kuriame netinkamą mums patiems gyventi pasaulį, o taip yra todėl, kad čia kiekvienas priverstas laikytis vieno ir to paties gyvenimo būdo. Nebūtų jokios problemos, jei iš dešimties tūkstan­čių žmonių vienas gyventų taip, kaip mes. Problema atsiranda tuomet, kai tik vienam iš dešimties tūkstančių leidžiama gyventi ne taip, kaip gyvename mes. Pasauly­je, kuriame egzistuoja dešimt tūkstančių kultūrų, viena gali būti visiškai nesuprantama ir destruktyvi — daug žalos ji nepridarys. Tačiau pasaulyje, kur tėra viena kul­tūra, ir ji destruktyvi bei nenuspėjama, katastrofos iš­vengti nepavyks.
Taigi genčių karai, — atsitiktiniai, protarpiais ar dažnai kylantys vietinės reikšmės susidūrimai, — veikė tų genčių žmones teigiamai, nes jie užtikrino kultūrinę įvairovę. Tai nebuvo mielas ir širdį glostantis reiškinys, bet sistema veikė. Ji veikė šimtus tūkstančių, gal net milijonus metų.